straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba Straipsnyje atskleidžiamos kultūros istoriko, psichologo, pedagogo, teologo, rašytojo, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio, kunigo, profesoriaus ...Stasio Ylos (1908–1983) darbuose aprašytos dehumanizacijos, t. y. nužmogėjimo, išsigimimo, patirtys, taip pat pastangos išlikti žmogumi, dvasinio prisikėlimo galimybė. Remiamasi šiais S. Ylos darbais: studija „Komunizmas Lietuvoje“ (paskelbta Kaune, 1937 m.), atsiminimų knyga „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (išleista Putname, JAV, 1951 m., perleista Lietuvoje, 1991 m.), rankraštine knyga „Paskaitos, pamokslai, maldos Štuthofe“ (rašyta 1943–1944 m.).
Straipsnyje, remiantis svarbiausiais Karlo Jasperso darbais, analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro ...išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą: mokslinis pažinimas nėra būties savaime pažinimas, jis negali nurodyti žmogui jo gyvenimo tikslų, mokslas negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo paties prasmė. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus koncepcijos kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzistencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia K. Jasperso filosofijos vieta. Nuvertindami ir susiaurindami teorinio pažinimo reikšmę ir priešpriešindami jam vadinamąjį egzistencinį mąstymą, egzistencialistai paneigė galimybę determinuoti individo pastangas bei kūrybinę veiklą, tuo mistifikuodami žmogiškąją egzistenciją. Egzistencializmas tampa savotiška žmogiškosios individualybės autobiografinių išgyvenimų filosofija, fiksuojanti individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę.
1994 m. sausio 2 d. staiga mirė KTU Filosofijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Edmundas Gendrolis.
Jis gimė 1938 m. birželio 28 d. Pašūtonių kaime, Eržvilko valsčiuje. 1956 m. ...baigęs Tauragės vidurinę mokyklą dirbo mėsos kombinate. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė VU filosofijos aspirantūrą, apgynė filosofijos kandidato disertaciją (vadovas – A. Lozuraitis). Dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Parašė tris monografijas, dešimtis straipsnių, parengė mokymo priemonių, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Tyrinėjo religijotyros, sociologijos, etikos, o ypač – kultūrinės antropologijos problemas. Svarbiausias E. Gendrolio darbas – monografija „Kultūros ištakos“, kuri išėjo po jo mirties. Monografijoje nagrinėjama ankstyviausio žmonijos raidos etapo materialinės ir dvasinės kultūros raida, supažindinama su naujausiais archeologiniais atradimais, jie savaip interpretuojami. Straipsnio pabaigoje pateikiama E. Gendrolio darbų bibliografija.
Straipsnyje analizuojamos žmogaus ir žmoniškumo koncepcijos ir jų vieta Vydūno filosofijoje, jo humanizmo objektyvios ir subjektyvios prielaidos. Teigiama, kad didžiausią dėmesį Vydūnas skyrė žmogaus ...sąmonei, dvasiai, kuri įgalina žmogų mąstyti ir kurti. Pasak Vydūno, žmogus pirmiausia yra atskiras individas, po to didelio kolektyvo – tautos – narys. Tauta yra savotiškas individas visoje žmonijoje, o ši yra pasaulio visumos komponentas. Žmogaus esmė glūdi ne kūne, bet savojo Aš, individualybės, suvokime. Vydūno tautos koncepcijoje svarbiausias dalykas yra kūrybos darbu besireiškiantis žmoniškumas. Pasak filosofo, tik būdamas tautos narys ir jai tarnaudamas, žmogus gali pasiekti aukščiausią žmoniškumą. Savo teorijas Vydūnas grindė žmogaus dvasine prigimtimi, išskiriančia jį iš kitų pasaulio objektų, įgalinančia sukurti grožio ir gėrio pasaulį. Dvasinė prigimtis kyla iš idealistiškai suvoktų kūrybinių galių.
Straipsnyje apžvelgiami asmenybės problemos sprendimo būdai naujųjų laikų filosofijoje. R. Descartes’o koncepcijoje žmogus praranda savo vientisumą suskildamas į kūniškąją ir dvasinę substanciją. B. ...Spinoza pasisakė prieš šį dualizmą: žmogų jis apibrėžė kaip vientisą gamtos dalį, kartu apribodamas ir žmogaus laisvą valią. XVIII a. materialistai žmogų laikė gamtos reiškiniu, todėl jo prigimčiai tirti taikė gamtos mokslų metodus. Prancūzų švietėjai manė, kad žmonių elgesys priklauso nuo jų asmeninių interesų, todėl dorovės klestėjimo visuomenėje svarbiausioji sąlyga yra asmeninių interesų sutapimas su visuomeniniais. Tokioje etikoje teisingi įstatymai remiasi žmonių dorybėmis, o jos – teisingais įstatymais. Pati gamta nurodo ryšį tarp naudos ir dorybės. Dorovė aiškinama kaip gamtos reiškinių tarpusavio sąveikos rezultatas, tai tokiai etikai daugiau būdingas fatalizmo, o ne valios laisvės teigimas. Daroma išvada, kad XVIII a. materialistų filosofija negalėjo būti asmenybės problemos sprendimo pagrindu. Jos sprendimas yra labiau pagrįstas R. Descarteso bei B. Spinozos filosofijoje.
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos ...filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybes, jis tampa gamtos valdovu ir jos gydytoju alchemine prasme. Antropocentrizmas susipina su kvaziteologine tendencija.
Straipsnyje nagrinėjamos žmogaus ir asmenybės sampratos neotomistinėje filosofijoje. Neotomistų požiūriu, asmenybė yra individuali racionalios prigimties substancija. Asmenybės substancialumas ...siejamas su nematerialios, nemirtingos sielos idėja. Ši siela ir galutinis jos tikslas bei paskirtis – absoliučios, dieviškos vertybės – sudaro žmogaus esmę. Žmogus turi pastovią esmę, kuri nėra izoliuota nuo pasaulio: asmenybė tampa pačia savimi, realizuoja savo galimybes tik nuolatinėje veikloje, sąveikoje su pasauliu. Tarp asmenybės subjektyvumo ir išorinio pasaulio objektyvumo esąs nesutaikomas prieštaravimas. Moralės srityje ši antinomija pasireiškia kaip prieštaringas asmenybės santykis su visuotinai būtinomis moralės normomis. Daroma išvada, kad neotomistai visuomeninius santykius laiko antriniais, išplaukiančiais iš pastovios žmogaus esmės. Visuomenė yra žmonių pastangų, skirtų bendriems tikslams, vienybė.
Straipsnyje nagrinėjama R. Descartes‘o žmogaus, kaip kūniškos ir mąstančios būtybės, samprata. Teigiama, kad R. Descartes praplėtė kūno sąvokos apimtį ir susiaurino sielos funkcijas, susiejo jas su ...mąstymo aktais. Kūniškas žmogaus buvimas intensyviai veikia sielos išgyvenimus. Mąstymas yra neabejotinai egzistuojantis, substanciškas ir žmogiškas fenomenas. R. Descartes, sekdamas šv. Augustinu, laikėsi radikalaus dualizmo: sielą ir kūną traktavo kaip lygiavertes, savarankiškas, substanciškas būtis, nereikalaujančias savo egzistavimo pagrindo. R. Descartes, griežtai atskyręs sielos ir materijos pasaulius, pakreipė gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus į materiją, kurios matavimas ir pseudomatavimas tapo mokslo raidos pagrindu. Autorius teigia, kad vertingiausia R. Descartes‘o pažiūrose (nors ir nerealizuota) yra mąstančios esmės ir kūniškos substancijos vieningumo programa.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
Straipsnyje teigiama, kad racionalistinė filosofija daugiausia plėtojo mechanistinę žmogaus sampratą – žmogus traktuojamas kaip mašina, veikianti pagal mechanikos dėsnius. Siela yra smegenyse, ji yra ...materiali. Švietėjai kūrė kintančios žmogaus prigimties sampratą: esminės žmogaus savybės yra ne įgimtos, bet įgytos auklėjimu, perimtos iš kitų žmonių. Švietėjai nesigilino į žmogaus išgyvenimus, jų reikšmę tarpusavio santykiams, sąsajas su istorinėmis gyvenimo aplinkybėmis. D. Hume‘o filosofijoje teigiama jausmų, aistrų, gebėjimų, įpročių pirmenybė proto atžvilgiu. Tai paaiškina žmogaus elgesio ir viso jo gyvenimo sudėtingumą. Būdingiausia žmogaus savybe D. Hume‘as laikė visuomeniškumą: žmogus sugeba suprasti savo ir kitų reikalus, todėl sugeba bendrauti su kitais. Žmogaus sampratos požiūriu D. Hume‘o ir I. Kanto filosofijos yra artimos. I. Kantas žmogaus klausimą aptarė išsamiau, susiedamas jį su kultūros problema. D. Hume‘as aptarė žmogaus savybių reikšmę ne tik paties žmogaus, bet ir visuomenės gyvenimui.
PDF
