Straipsnyje nagrinėjami žmogaus padėties ikiklasinėje visuomenėje, jo socialinio aktyvumo, individualybės reiškimosi prielaidų klausimai. Kritikuojami tyrinėtojų kraštutiniai požiūriai, kurie arba ...pripažįsta ikiklasinės visuomenės nariui neribotą laisvę, arba neigia mažiausią galimybę žmogaus individualybei toje visuomenėje reikštis. Autorius teigia, kad civilizuotos visuomenės žmogaus charakteristiką yra metodologiškai neteisinga taikyti gimininės bendruomenės žmogui. Pastarojo ypatumas yra tas, kad jo individualus ir visuomeninis gyvenimas vieningas, jis nežino prieštaravimo tarp viešo, visuomeninio ir privataus gyvenimo. Jeigu gimininės bendruomenės papročiai ir tradicijos būtų visiškai pajungę žmogų, nebūtų visuomenės pažangos, žmogus net nebūtų galėjęs prisitaikyti prie pasikeitusių socialinių ir ekonominių sąlygų. Individuali sąmonė niekada visiškai nesutampa su visuomenine, nors ir yra jos sąlygota. Pripažįstant, kad tikrasis istorijos subjektas yra visuomenė, negalima ignoruoti asmenybių vaidmens ikiklasinės visuomenės raidoje, santykinio žmogaus savarankiškumo, iniciatyvos, tradicijų kitimo.
Straipsnis skirtas vokiečių kilmės amerikiečių etnografo, antropologo, lingvisto F. Boaso gyvenimui ir kūrybai aptarti. Aprašoma jo mokslinė veikla, priklausymas įvairioms mokslinėms organizacijoms, ...jų steigimas, vadovavimas joms. Antropologija F. Boasui yra bendras mokslas apie žmogų, apimąs etnografiją, fizinę antropologiją ir lingvistiką. Visose antropologijos šakose jis paliko reikšmingų tyrinėjimų. F. Boasas parengė nemažai eskimų ir indėnų legendų bei mitų rinkinių ir juos išvertė. Šis antropologas yra vienas iš aprašomosios, arba deskriptyvinės, lingvistikos pradininkų, JAV kultūrinės antropologijos istorinės mokyklos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas. Jis teigė, kad tiriant ikiklasinių visuomenių kultūrą, reikia remtis dviem principais: visų rasių ir kultūrų žmonėms būdingu pagrindinių psichologinių procesų panašumu; į bet kokią kultūrą turi būti žiūrima kaip į istorinį kitimo rezultatą. F. Boasas vietoj lyginamojo metodo pasiūlė savo istorinio tyrimo metodą, kuriuo nustatomos kultūros reiškinių atsiradimo konkrečios sąlygos ir naudojamas kontroliuojamasis palyginimas.
The development of publishing activities, focused not only on the Lithuanian literary language but also on Lithuanian dialects, testifies to the spread of values of liberal pluralism in our society, ...dynamics of regional information needs and spontaneously expanding self-expression fields of ethnographic communities. Modern Lithuanian dialectal publishing is an extremely fragile and poorly commercialized phenomenon of culture. So far, neither the authors nor publishers and developers of bibliographic resources have fully understood the exclusivity of a dialectal book. As a result, accounting of dialectal books has not yet been formalized; the addressee of such books has not yet been well identified; linguistic features not always established in the publication titles. A successful life of a dialectal book is closely related to the national and regional cultural policy. The maturity of regional self-awareness of communities established on the ethnographic regional level and a positive attitude of a community toward its dialect is the main driving force of dialectal publishing. The tradition of publishing dialectal books is consistently continued by the Žemaičiai (Samogitians, or Lowland Lithuanian). Their quantitative and qualitative achievements can be illustrated by the fact that in 1990–2014, 77 book titles were published in the Samogitian dialect. New traditions of publishing are being developed by the Aukštaičiai (Highland Lithuanian) – 34 titles, and the Dzūkai (12 titles), whereas the Suvalkiečiai, due to a great influence of the standard Lithuanian language, do not feel inclined to develop dialectal publishing. The ethnographic region of the so-called Mažlietuviai (from Lithuania Minor) is not numerous enough to have the capacity of developing dialectal publishing. The success of projects aimed at developing dialectal publishing can only be ensured by public organizations which act in accordance with the model of normative communities and thus engage community members into the processes of creating, publishing and disseminating the book content. Self-publishing authors usually use the services of cheap printing houses rather than show interest in developing local poligraphic industry or support local publishing companies. There are cases of successful dialectal publishing projects. However, these are more happy exceptions to the common practice. Given the situation, it is difficult to anticipate the involvement of big commercial houses in dialectal publishing. Due to the prevalence of network-based bookstores, the current system of distribution is not favourable to the dissemination of dialectal books.
Straipsnyje analizuojama Lietuvoje naujai po 1990 m. atsiradusi lietuvių tarminių knygų leidyba. Siekiama atskleisti šiuolaikinės tarminės knygos apibrėžties, adresato ir leidybos problemas. Lietuvoje plėtojama tarminė leidyba liudija visuomenėje sklindančias liberaliojo pliuralizmo vertybes, regionų informacinių poreikių dinamiką, besiplečiančius etnografinių bendruomenių saviraiškos laukus. Skirtingas etnografinių Lietuvos bendruomenių požiūris į bendrinės lietuvių kalbos ir tarmės santykį yra lemiamas motyvas tarminės spaudos projektų plėtotei. Didžiausią dėmesį šiems projektams kokybinėmis ir kiekybinėmis prasmėmis skiria žemaičiai. Aukštaičių ir dzūkų bendruomenės į tarminę leidybą įsitraukė vėliau, pasiekimų esama mažiau, bet jų potencialas yra didesnis, todėl ateityje aukštaičių tarme gali pasirodyti vis daugiau leidinių. Tarminėje leidyboje vyrauja savilaida, bet išskirtiniai leidybos projektai, kuriuose dalyvauja žinomi kūrėjai ir leidybos profesionalai, leidžia tikėtis kokybinių pokyčių ateityje.
U središtu su članka četiri umjetničke intervencije koje su početkom 2019. godine izvedene u Zatvoru u Zagrebu u cilju estetizacije zatvorskog prostora. Rad se temelji na kvalitativnom etnografskom ...istraživanju koje je provedeno tijekom oslikavanja u navedenom zatvoru, u cilju razumijevanja: a) umjetničkog koncepta i nastajanja umjetničkog djela u zatvorskim prostorima, b) dinamike i značenja koju umjetničko djelo u zatvoru izaziva te c) promjene doživljaja kako pojedinačnih zatvorskih prostora tako i šire društvene percepcije o zatvorskom sustavu. Pristupi istraživanju i interpretaciji proizlaze iz antropologije prostora i mjesta te antropologije umjetnosti. Istraživanjem se analiziraju društveni, interakcijski, edukativni, estetizirajući, terapijski i afektivni učinci konkretnih umjetničkih intervencija u zatvoru. Poseban je interes fokusiran prema odnosima koji postoje ili se mijenjaju tijekom intervencija između svih uključenih aktera (umjetnici, razni profili djelatnika u zatvoru, zatvorenici). Ključan doprinos kulturnoantropoloških istraživanja proizlazi iz sposobnosti etnografije da bilježi i promišlja umjetnost ostvarenu kao relacijsku i komunikacijsku aktivnost, a u smislu primjene etnografskog istraživanja, riječ je o novitetu u istraživanju hrvatskih zatvorskih sustava.
Ovaj rad propituje i kritizira vizualne efekte primjene revijalnoga muzejskog postava panoply display, bez ikakvih kontekstualnih informacija, u dva povezana slučaja. Prva je kolonijalna izložba na ...belgijskoj Svjetskoj izložbi 1897. godine, na kojoj je tisuće predmeta iz belgijskog Konga bilo izloženo u skupinama formiranima po estetskom načelu, bez pripadajućih legendi, često ambijentalno popraćenima skulpturama i muralima suvremene belgijske izrade. Drugi slučaj ovakvog načina izlaganja koji se razmatra u članku značajka je jedne internetske stranice na kojoj korisnici sami biraju digitalne prikaze različitih predmeta iz muzejske zbirke poput afričkih ritualnih predmeta, oruđa i primjeraka životinja te belgijskih kolonijalnih medalja, sporazuma, pušaka, odjevnih predmeta, pa čak i okova. Pod krilaticom „Napravite vlastiti muzej Afrike”, ovaj je alat osmišljen povodom ponovnog otvaranja Kraljevskog muzeja središnje Afrike (Royal Museum for Central Africa), belgijskoga kolonijalnog muzeja koji je izrastao iz izložbe 1897. godine. Zaključna je teza članka da primjenom revijalnog načina izlaganja panoply display, čak i u digitalnom obliku, ovaj alat, koji je sličan aplikacijama poput Pinteresta ili Instagrama, slučajno grupira izloške na način koji sugerira nekritički stav o belgijskom kolonijalizmu, slično izložbi 1897. godine koja ga je veličala. Fokus je stavljen na uključivanje modela tamnopute ruke od smole koja, fotografirana za ovaj alat na bijeloj pozadini, izgleda kao da je odsječena. Ovaj izložak, grupiran s ostalim eksponatima u internetskom sučelju, podsjeća na užasnu praksu odsijecanja i skupljanja ruku domorodačkih naroda središnje Afrike koju su pokrenuli belgijski kolonizatori.
Kao dodatna argumentacija u ovom se članku upotrebljava i metodologija usporedne vizualne analize koja se primjenjuje na fotografije izložbe iz 1897. godine i na snimke zaslona suvremenoga internetskog alata. Drveni sarkofag naroda Ntomba s područja današnje Demokratske Republike Kongo pojavljuje se na fotografijama kolonijalne izložbe, kao i u digitalnom alatu te služi kao poveznica između ova dva trenutka muzejskog postava. Analiza ovih dvaju izložbenih rješenja dotiče se povijesti belgijskog kolonijalizma, formiranja kolekcije Kraljevskog muzeja središnje Afrike i nedavnih napora Muzeja da osuvremeni svoj imidž i poruku. U razmatranju različitih elemenata i vizualnih efekata alata My Africa Museum, članak postulira da je teško postići ravnotežu u posredovanju između doprinosa stručnjaka i uključenosti zajednice u muzej, posebno kada je zbirka muzeja izravni rezultat kolonijalnog imperijalizma i nasilja.
U zaključku članak razmatra obnovljeni ikonoklazam koji je u Belgiji usmjeren protiv simbola i prikaza kralja Leopolda II. Dok se zemlja bori sa svojom prošlošću, a Kraljevski muzej središnje Afrike pokušava se osuvremeniti, posebna pažnja koja se inače poklanja prikazima i spomenicima mora se primijeniti i na digitalne oblike izlaganja kako bi se izbjeglo ponavljanje zastarjelih i imperijalističkih epistemologija.
Straipsnis skirtas ikiklasinės visuomenės mokslinių tyrimų pradininko L. H. Morgano kūrybai aptarti. Veikale „Senovės visuomenė“ autorius pirmą kartą mokslo istorijoje pabandė sistemiškai ...klasifikuoti ikiklasinės visuomenės raidą. Veikale jis daugiausia dėmesio skyrė giminės analizei. Gimininei visuomenei būdinga bendruomeninė nuosavybės forma, jos narius sieja giminystės ryšiai. Nuosavybės santykius L. H. Morganas kildino iš nuosavybės idėjos ir laikė pagrindu, nuo kurio priklauso visi kiti visuomenės santykiai. Jis paneigė iki jo vyravusią patriarchalinę šeimos teoriją ir, remdamasis etnografine medžiaga, nustatė, kad šiuolaikinė šeimos forma yra ilgo visuomenės vystymosi rezultatas. Pateikė jos evoliucijos schemą: kraujo giminystės šeima, patriarchalinė šeima (visuotinai nepaplitusi), monogaminė šeima. Į klasinę visuomenę L. H. Morganas žiūrėjo kaip į istorinį visuomenės raidos etapą, kuris bus pakeistas neklasine, demokratine visuomene. Daroma išvada, kad išliekamąją vertę turi L. H. Morgano atrasta ikiklasinės visuomenės materialistinė interpretacija, giminės vaidmens toje visuomenėje išaiškinimas, klasifikacinės ir aprašomosios giminystės sistemų atradimas.
Glasilo slovenskega ženstva je izhajalo mesečno kot priloga Edinosti. To je bil doprinos k izobraževanju žensk tistega časa. Vseboval je leposlovje, razmišljujoče eseje in intelektualne razprave
Glasilo slovenskega ženstva je izhajalo mesečno kot priloga Edinosti. To je bil doprinos k izobraževanju žensk tistega časa. Vseboval je leposlovje, razmišljujoče eseje in intelektualne razprave
PDF
