Žmogaus, visuomenės gyvenimas yra ne būtis, o procesas, nuolat kintantis, besirutuliojantis, nepastovus. Tad spręsti kultūros, asmenybės raidos problemas tegalima žmonijos istorijos proceso raidoje. Istorinis požiūris įgalina atskleisti žmogaus vaidmenį visuomenės gyvenime ir paties žmogaus, jo asmenybės raidą. Kartu geriau atsiskleidžia ir įvairių teorijų apie žmogų, jo prigimtį, jo ryšius su visuomene ir kt. pagrįstumas, taip pat dabartinių problemų, susijusių su žmogaus, visuomenės raida, sprendimų keliai ir būdai. Straipsnyje analizuojama požiūris į žmogų ir jo santykį su visuomene ir kultūra Antikos, Viduramžių, Renesanso epochose, pristatomos pagrindinės šių epochų pedagoginės idėjos. Pažymint, kad žmogaus, jo esmės supratimą gamtos ir kultūros fone naujai nušvietė I. Kantas, G.W. F. Hėgelis, L. Feurbachas, daugiau dėmesio skiriama šių vokiečių klasikinės filosofijos atstovų minties analizei. Taip pat pateikiamos pagrindinės intuityviosios filosofijos (A. Bergsonas ir kt.), fenomenologinės filosofijos (E. Husserlis ir kt.), psichoanalizės (E. Frommas ir kt.), pragmatinės filosofijos (W. James, J. Dewey), marksistinės filosofijos įžvalgos.