Lietuvos švietimo koncepcija (1992) pabrėžia kokybės veiksnį. Siekiant kokybės, reikia, kad mokytojai mokytųsi nuolat. Ilgalaikė Valstybinė švietimo strategija 2003–2012 m. (2003) tai patvirtina.Šiame darbe stengtasi keliais aspektais apibendrinti profesinio tobulinimo vertinimo vyksmą. Palyginti vertinimo sistema ir teoriniai modeliai, apžvelgti moksliniai šaltiniai ir diskusijos ir tai, kaip 114 jie pritaikomi Llietuvoje. Imti interviu su ekspertais ir focus grupėmis siekiant nustatyti profesinio tobulinimo vertinimo apimtį, našumą ir galimas tobulinimo kryptis.Kol atestuojant bus „įskaitomi“ tik lankyti renginiai, tol jų poveikis moksleivių pasiekimams bus nerealus, profesinio tobulinimo ir geresnio mokymo koreliacija bus iš dalies atsitiktinė. Profesinio tobulinimo vertinimas netikslus dėl to, kad nediferencijuojami rezultatai ir tam abejingi respondentai. Išorinių ekspertų vertinimas mokslininkų traktuojamas kaip nepakankamas vertinimo būdas.Užsienyje pripažinti modeliai (aprašyti edukologų Fullan, Hargreaves ir Guskey) kol kas netaikomi, nors tam sukurtos prielaidos. Jau Tautinės mokyklos koncepcijoje (1989) nurodyta, jog profesinio tobulinimo renginiai turi būti vertinami. Tačiau tuo metu nebuvo aiškios metodikos, kaip tai padaryti. Dabar metodikos žinomos, belieka pasinaudoti teoriniu pagrindu, teisine baze ir administracinėmis priemonėmis bei lėšomis, reikalingomis, kad į vertinimus būtų atsižvelgta ir planuojama. Šis tyrimas atskleidžia, kad nestinga ir vienintelio (svarbiausio) elemento – pedagogų bei rengėjų geros valios.Pagrindiniai žodžiai: bendrojo lavinimo mokykla, profesinis tobulinimas, profesinio tobulinimo vertinimas, akreditacija, kvalifikacijos tobulinimas, atestacija.