Husserl names the dynamics of cultural objectifications with the term sedimentation, which includes the formulation of the discovered meaning in material sensory expressions and the reactivation of these passively existing meanings. This paper analyzes this concept of sedimentation and places it in the context of Husserl’s thoughts on the crisis of culture. Unlike the usual interpretations of Husserl’s philosophy of culture which state that the crisis of sciences arises from the inadequacy of their ‘scientificity’ and inability to solve the problems of the meaning of life, I argue that the crisis can be understood as the result of the duality of sedimentation. Sedimentations not only preserve knowledge, but also create the illusion that knowledge reproduces itself. When reflecting on the crisis of culture, Husserl turns from theoretical philosophy to practical philosophy. Kultūrinių objektyvacijų dinamiką Husserlis įvardija sedimentacijos terminu, kuris apima atrastos prasmės formulavimą materialiose juslinėse išraiškose ir šių pasyviai egzistuojančių reikšmių reaktyvavimą. Šiame straipsnyje analizuojama sedimentacijos samprata susiejant ją su Husserlio apmąstymais apie kultūros krizę. Skirtingai nuo įprastų Husserlio kultūros filosofijos interpretacijų, teigiančių, kad mokslų krizė kyla dėl jų moksliškumo neadekvatumo ir negebėjimo spręsti gyvenimo prasmės problemų, aš teigiu, kad krizė gali būti suprasta kaip sedimentacijos dvilypumo rezultatas. Sedimentacijos ne tik išsaugo žinias, bet ir sukuria iliuziją, kad žinios atkuria pačios save. Husserlis apmąstydamas kultūros krizę nuo teorinės filosofijos gręžiasi į praktinę filosofiją.