The article aims to show the similarities and differences between Nietzsche’s interpretative knowledge and Gadamer’s interpretative understanding. Emphasizing the “interpretative” nature of knowledge ...and understanding both authors faced the problem: how is it possible to avoid the dogmatic affirmation of one and only “correct” interpretation without lapsing into absolute relativism, which rejects any possibility of speaking about “validity” of competing interpretations. The dilemma of dogmatism and relativism in understanding of “meaning” is also the central problem of modern hermeneutics that had sparkled the debate between H. G. Gadamer and E. Betti, J. Derrida and J. Habermas. This article is intended to support two theses. First, there are irreducible differences between positions of Nietzsche and Gadamer, therefore, any attemptsto reduce Nietzsche’s “perspectivism” to Gadamer’s “philosophical hermeneutics” are not valid. Second, the problem of relativism and dogmatism of “meaning” in Gadamer’s hermeneutics can be solved through the provision of Husserl’s phenomenology, which describes how we recognize the meaning of a “thing” as a “thing in itself” through different “profiles”. However, Nietzsche’s perspectivism, which criticizes dogmatism of “meaning”, does not solve the problem and hence slides to the other extreme – relativism.
The aim of the paper is to explicate Foucault’s interpretational access to Nietzsche’s basic concepts; second, to show Nietzsche’s importance for the development of M. Foucault‘s genealogy; and ...third, to disclose how Foucault’s genealogical research in polemics with J. Habermas turns to the problem of legitimizing the question “How can genealogical history and a variety of social practices criticism?” This article is intended to support the thesis that genealogical research developed by Foucault can be seen as legitimate historical and social practice and an alternative to Habermasian project.
Straipsnyje analizuojamas kritinis Nietzsche‘s požiūris į klasikinę tiesos sampratą ir pažinimą, kuriame suponuojama, kad yra vienas vienintelis požiūris į pasaulį, vienas vienintelis atskaitos ...taškas, iš kurio atsiveria jo vienintelė perspektyva. Klasikinės tiesos sampratos požiūriu šis taškas yra Dievas, o ši perspektyva yra dieviška. Nietzsche's perspektyvizmo koncepcija skelbia, kad nėra jokių faktų savaime, kuriais pažinimo procese būtų galima remtis, jokios pažinimu siektinos vienos, universalios ir vienos vienintelės tiesos, kuri leistų pateikti vienintelį teisingą pasaulio paaiškinimą, bet yra tik interpretacijos. Tačiau perspektyvizmo sampratoje įmanoma įžvelgti atramos tašką ir taip kalbėti apie savitą, negatyviai, per „pėdsaką“ nusakomą tiesos egzistavimo patirtį. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad būtent ši nebepasiekiama tiesa bei jos patirtis yra matas ir norma, kuri Nietzsche'i leidžia užimti tam tikrą ekstraperspektyvią poziciją ir viską pavadinti interpretacijomis, kaukėmis. Būtent dėl šio ekstraperspektyvumo drauge su Nietzsche galima kalbėti apie pasaulio ir pažinimo atitikimą vartojant žodelį „ tarsi". Todėl Nietzsche‘s perspektyvizmas, teigiantis tik skirtingas interpretacijas ir radikaliai neigiantis „ tiesą", yra prieštaringas ir dviprasmiškas, nes čia implicistiškai numatoma ir remiamasi pažinimui atopiška (nebepasiekiama) ir achroniška (prarasta) „ tiesa“.
Straipsnyje nagrinėjama E. Husserlio atlikta laiko problemos analizė. Teigiama, kad E. Husserlis laiką nagrinėjo aprašinėdamas sąmonės veiklą – suvokimo aktų ir suvokiamų objektų specifiką. ...Temporalinis duotumas nėra kažkas išoriška sąmonei, temporalumas yra esminė sąmonės savybė. Suvokdama laiką sąmonė suvokia, jog ji pati yra laikas. Fenomenologinė redukcija yra būtina trunkančių objektų ir trukmės jutimų aprašymo prielaida. E. Husserlis aprašė temporalinių fazių kontinualumą naudodamas retencijos ir protencijos sąvokas. Retencija padeda konstatuoti imanentinį temporalinį objektą, arba pirminį atsiminimą. Objekto atžvilgiu retencija sudaro prielaidas rastis kontinualiam retencinės sąmonės vieningumui. Protencija atlieka pirminio laukimo funkciją. Aptariamos percepcijos, atminties ir fantazijos sąvokos, kurios yra ir sąmonės modusai, ir laiko išraiškos formos. Atminčiai būdinga atsikartojimo dabartyje funkcija, atmintyje fiksuojamas reproduktyvus indeksas. Atmintyje negalime negalima išskirti pirminio įspūdžio, nes reprodukuotas dabarties taškas, kuris atitinka pirminį įspūdį percepcijoje, yra atminties pastangų dalykas.
Straipsnio tikslas – kritiškai aptarti radikaliai skeptišką F. Nietzsche‘s požiūrį į galimybę adekvačiai pažinti pasaulį. Straipsnio pirmojoje dalyje pristatoma F. Nietzsche‘s perspektyvizmo ...koncepcija, kurią išryškina jo negatyvus požiūris į aristoteliškąją formaliąją logiką, racionalų mąstymą ir kalbą. F. Nietzsche‘s perspektyvizmas teigia ne tik tai, kad pažinimas neadekvatus tikrovei, bet ir tai, kad jis nėra aproksimacinio pobūdžio procesas. Perspektyvizmas apibrėžiamas kaip požiūris, neigiantis, jog egzistuoja viena vienintelė teisinga perspektyva, ir numatantis perspektyvų įvairovę. Nagrinėjama tiesos problema. Tiesa nebūtinai žymi klaidos priešybę, o tik skirtingų klaidų padėtį viena kitos atžvilgiu. Keliamas klausimas, kaip paaiškinti F. Nietzsche‘s tvirtinimą, kad skirtingos interpretacijos varžosi ir kovoja tarp savęs, siekdamos įsitvirtinti. Antroje straipsnio dalyje naudojamasi darbine metafora ir siekiama atsakyti į iškeltą klausimą. Siekiama parodyti, kad F. Nietzsche‘s perspektyvizmo koncepcija grindžiama savita tiesos egzistavimo patirtimi, kuri yra nepasiekiama schematizuojančiai loginei pažintinei kontrolei.
The paper aims to define the terms used by Emilio Betti, explicate the basic attitudes and the essential problems of his methodical hermeneutics, and highlight fundamental differences and ...disagreements between Betti’s “methodical hermeneutics” and Hans-Georg Gadamer’s “philosophical hermeneutics”. Betti came to the indictment that Gadamer turned the objective meaning of the author to subjective and his-torical significance which had led to relativism. The paper first argues that objective meaning of the author or the “autonomy of the object”, against the will of Betti, disappears and moves to the realm of consciousness of the interpreter. When Betti claimed, emphasizing “autonomy of the object”, that objectivity of the “alien spirit” is achieved through the interpreter’s congeniality, he has not strengthened but weakened the autonomy of the spirit. Second, Betti is wrong in stating that Gadamer’s interpreter, referring to the “anticipation of the fullness”, occupies the monopoly of the truth of which he becomes the instance of ownership or control. Third, Betti is wrong in stating that Gadamer’s “philosophical hermeneutics” denies the autonomy of the object, and thus leads to relativism. Gadamer’s “philosophical hermeneutics” provides the autonomy of the text not only with respect to the interpreter, but also with respect to the creativity of the author and the primary reader. Fourth, the article states that the effect of Gadamer’s hermeneutical understanding is that it does not subjectively distort the meaning of truth or objectivity, as Betti wanted to show, but expands and exposes the subjectivity of interpretation – as a legitimate or illegitimate – with respect to what has been written or said.
Keywords: interpretation, understanding, meaning, E. Betti’s methodological hermeneutics, H.G. Gadamer’s philosophical hermeneutics.
The article seeks to highlight and thus draw attention to some important features of A. Sverdiolas’s thinking and his hermeneutic research. The article discusses three models of cultural ...hermeneutics: “weak hermeneutics,” “strong hermeneutics,” and “deep hermeneutics.” The aim of the article is to substantiate the thesis that A. Sverdiolas’s hermeneutics can be assigned to the so-called “strong hermeneutics,” but with elements that are also characteristic of the so-called “deep hermeneutics.” The article emphasizes that A. Sverdiolas considers and discusses in his texts the conceptual approaches of the so-called “weak hermeneutics,” but does not theoretically engage in it. It should be emphasized that A. Sverdiolas considers and discusses the conceptual approaches of the so-called “weak hermeneutics,” but does not theoretically engage in it. Also, based on the metaphorical image of “urbanization,” the article seeks to draw attention to A. Sverdiolas’s contribution to expanding and deepening research in the field of culture in Lithuania.
Straipsnyje siekiama tematizuoti Gilles'io Deleuze'o sukurtų „kūno be organų“ ir „geismo mašinų“ sąvokų prasmę, jų tarpusavio sąveikos ypatumus. Taip pat parodoma, kaip šios sąvokos gali būti ...produktyviai taikomos socialinės tikrovės analizei. Remiantis G. Deleuze'o tekstų analize išskiriamos trys sociumo stadijos: laukinių, arba nomadų; despotiška, arba imperinė; kapitalistinė. Daugiausia dėmesio skiriama laukinių ir imperinei socialumo stadijų analizei. Tačiau pagrindinis straipsnio tikslas – ne tik parodyti skirtumus tarp šių dviejų sociumų stadijų, bet ir pagrįsti tezę, kad laukinių, arba nomadų, sociumo organizacija numato ir steigia kūnišką mnemotechniką, o imperinė sociumo organizacija, paneigdama ir transformuodama pirmąją, numato naują transcendentalinę sąmonės atmintį.
PDF
