Straipsnyje pristatomi tiksliųjų mokslų požiūriu svarbiausi B. Šidiškio mokslinio palikimo momentai. B. Šidiškio tyrimo objektas – muzikos suvokimo proceso analizė kiekybinių metodų pagrindu ...(loginiu, meniniu, psichologiniu). Savo darbuose jis rėmėsi muzikos ir matematikos kalbomis, ypač pasitikėdamas tiksliaisiais mokslais meno dalykuose. Pagrindinė B. Šidiškio teorijos aksioma – tonų aukščiai akorduose ar nuoseklioje melodijų sekoje bei garsų intervalų ilgiai gali būti suvokiami kaip muzika tik esant tam tikriems jų tarpusavio santykiams. Jis išaiškino kriterijų, pagal kurį žinomi muzikinių gamų periodai yra optimalūs. Tirdamas „judančios“ ir „stovinčios“ muzikos problemas B. Šidiškis rėmėsi bendrais valdomų procesų neapibrėžtumo principais, kurių universalumu jis tikėjo. Teigė, kad muzikos kūrinio apriorinė informacija, kurią geba priimti klausa, glūdi tonalinėje atskaitų sistemoje, ir priešingai – jeigu jos nėra, mūsų klausa tampa panaši į paveikslais keliaujantį neregio žvilgsnį. Straipsnio pabaigoje pateikiama B. Šidiškio darbų bibliografija.
Erdvėlaikio mįslė Vozbinas, Stanislovas
Problemos,
09/2014, Letnik:
43
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje nagrinėjami erdvės, laiko ir judėjimo santykiai, XX a. fizikinio reliatyvizmo gnoseologiniai pagrindai. Fizinio judėjimo formų problema kelia principinius mokslo metodologijos ir ...pasaulėžiūros klausimus. Analizuojami dviejų metodologijų (machizmo ir dialektinio materializmo) ryšiai. Teigiama, kad svarbiausias šiuolaikinės fizikinės pasaulėžiūros momentas – tai keturmačio erdvės ir laiko kontinuumo (erdvėlaikio) vaizdinys. Matematinį jo pagrindą istoriškai nulėmė J. Larmono ir H. Lorenzo nuspėtos transformacijos. Nagrinėjamas istorinis reliatyvumo teorijos pagrindimo klausimas. Keliamas klausimas apie reliatyvumo teorijos principinį nesuprantamumą. Teigiama, kad reliatyvumo teorija, savo pagrindu laikydama reliatyvumo postulatą ir nuspėtas, bet nesuprastas Larmoro-Lorenzo transformacijas, kartu subjektyviai interpretavo ir iškraipė Doplerio reiškinio esmę. Minkovskio geometrijos substanciją sudaro klasikinė Euklido geometrija ir jutiminis Doplerio dėsnis. Teigiama, kad nei A. Poincare, nei A. Einsteinas, nei H. Minkowskis su sąvokų impozicijų principais negalėjo pasiekti to substancinio gilumo, kurį buvo pasiekęs I. Newtonas.
PDF