This paper discusses two versions of ontological hermeneutics. One concept of ontology is represented by Hans-Georg Gadamer, and another is represented by two Italian thinkers – Luigi Pareyson and ...Gianni Vattimo. These three philosophers share a belief that in post-metaphysical thought ontology is possible only as practical hermeneutics. However, the Italian philosophers Pareyson and Vattimo attain the practical approach in a different way than Gadamer. This paper states that the views herewith distinguished, i.e., those of Gadamer and Pareyson-Vattimo, are different in two aspects. The first difference is related to the manner these authors construct their concepts of hermeneutics. Gadamer sees hermeneutical ontology as a universal theory of understanding, whereas according to Pareyson and Vattimo we encounter a theory of interpretation. This aspect supposes the second point by which the distinction between the position of Gadamer and that of Pareyson and Vattimo becomes even clearer. The second difference is related to the manner they describe the praxis itself. In Gadamer’s philosophy hermeneutical praxis is, first of all, the dialogue which leads to understanding, whereas for Pareyson and Vattimo the hermeneutical praxis means the conflict.
Rad pruža uvid u temu komodifikacije teške baštine. U prvom dijelu rada autori teorijski analiziraju pojam baštine iz muzeološke pozicije te potom definiraju pojam teške baštine koji se u znanstvenoj ...literaturi sve češće koristi, a odnosi se na one segmente naslijeđa neke zajednice ili društva koji često nisu prepoznati ili predstavljaju zanemarivani i ponekad negirani dio prošlosti koji se ne uklapa u tzv. poželjnu afirmativnu baštinu. Autori potom obrazlažu kompleksnost same komodifi acije baštine koja ima svoje pozitivne i negativne aspekte. U drugom dijelu naglašena je važnost prepoznavanja komodifikacije teške baštine kao posebno osjetljivog i dodatno izazovnog procesa prilikom kojeg je nužno uzeti u obzir brojne aspekte poput interpretacije i prezentacije teške baštine te mnoga etička pitanja.
The article aims to show the similarities and differences between Nietzsche’s interpretative knowledge and Gadamer’s interpretative understanding. Emphasizing the “interpretative” nature of knowledge ...and understanding both authors faced the problem: how is it possible to avoid the dogmatic affirmation of one and only “correct” interpretation without lapsing into absolute relativism, which rejects any possibility of speaking about “validity” of competing interpretations. The dilemma of dogmatism and relativism in understanding of “meaning” is also the central problem of modern hermeneutics that had sparkled the debate between H. G. Gadamer and E. Betti, J. Derrida and J. Habermas. This article is intended to support two theses. First, there are irreducible differences between positions of Nietzsche and Gadamer, therefore, any attemptsto reduce Nietzsche’s “perspectivism” to Gadamer’s “philosophical hermeneutics” are not valid. Second, the problem of relativism and dogmatism of “meaning” in Gadamer’s hermeneutics can be solved through the provision of Husserl’s phenomenology, which describes how we recognize the meaning of a “thing” as a “thing in itself” through different “profiles”. However, Nietzsche’s perspectivism, which criticizes dogmatism of “meaning”, does not solve the problem and hence slides to the other extreme – relativism.
Rad pruža uvid u problematiku pojmova baština i teška baština. Dublje istraživanje izvora i upotrebe ovih pojmova ima za svrhu rasvjetljavanje pozicija koje se zauzimaju njihovim korištenjem te ...reperkusija koje iz toga proizlaze. Teška baština pojam je kojim se mahom označavaju baštinski fenomeni koji su u sukobu sa službenim narativima i kulturnim politikama. U radu se iznose tri primjera teške baštine – iz Berlina, Zagreba i Busana – koji će poslužiti kao osnova za analizu pojmova. Rad će prikazati kolika je opravdanost upotrebe distinktivnog pojma teške baštine te koje su njegove prednosti i nedostaci kada se upotrebljava unutar znanstvenog diskursa.
Vinodolska udolina, smještena u sjeverozapadnome dijelu Hrvatskoga primorja, odlikuje se složenom geološkom građom i morfološkim uvjetima. Unutrašnji udolinski prostor izgrađuju flišolike naslage ...paleogenske starosti, a strmi bokovi udoline izgrađeni su od karbonatnih stijena kredne i paleogenske starosti. Padine izgrađene od flišolikih naslaga gotovo su u potpunosti prekrivene različitim vrstama površinskih naslaga kvartarne starosti, među kojima su obilno zastupljene površinske naslage sastavljene od fragmenata karbonatnih stijena. Tijekom prethodnih istraživanja, temeljenih na konvencionalnome terenskom geološkom kartiranju uglavnom u sjeverozapadnome i središnjemu dijelu Vinodolske udoline, ove su kvartarne naslage smatrane izravnom posljedicom tektonskoga razvoja istraživanoga područja, odnosno posljedicom pojava odrona, pa su općenito nazivane kvartarnim vapnenačkim brečama i kvartarnim naslagama odrona. Ovaj rad prikazuje šest vrsta kvartarnih naslaga sastavljenih od fragmenata karbonatnih stijena te njihovu prostornu raspodjelu na cijelome području Vinodolske udoline (64,57 km2 ), koje su identificirane i kartirane na temelju vizualne interpretacije digitalnoga modela reljefa (DMR) prostorne rezolucije 1 x 1 m izrađenoga od visinskih podataka prikupljenih laserskim skeniranjem iz zraka primjenom LiDAR tehnologije. Litološki materijali klasificirani su u skladu s inženjerskogeološkim principima i predstavljaju inženjerske formacije. Nove spoznaje o vrstama, oblicima, geometrijskim značajkama i hipsometrijskim položajima identificiranih sedimentnih tijela upućuju na to da su i neki ostali tipovi gravitacijskih pokreta, a ne samo odroni, imali važnu ulogu u formiranju kvartarnih naslaga sastavljenih od fragmenata karbonatnih stijena u Vinodolskoj udolini. Ovaj rad također prikazuje i mogućnosti primjene metode vizualne interpretacije DMR-a izrađenoga od visinskih podataka prikupljenih laserskim skeniranjem iz zraka primjenom LiDAR tehnologije za identifikaciju i kartiranje površinskih naslaga na područjima istraživanja obilježenima složenom geološkom građom i morfološkim uvjetima.
Straipsnyje nagrinėjama dialogo problemos sklaida ir sprendimo būdai H. G. Gadamerio hermeneutinėje filosofijoje. Kaip pradžios taškas dialogo temos plėtotei pristatoma F. D. Schleiermacherio ...hermeneutikoje plėtota interpretacijos kaip autoriaus ir interpretatoriaus dialogo samprata. Akcentuojant interpretacijos produktyvumo ir naujos prasmės kūrimosi aspektą, atskleidžiami interpretacijos ir tiesioginio dialogo panašumai. Tai pagrindžiama nagrinėjant dialogą kaip horizontų liejimosi veiksmą ir atskleidžiant kito esaties bei susikalbėjimo patirties interpretacijoje ir tiesioginiame pokalbyje bruožus. Galiausiai nagrinėjama, kaip dialogo temos įtraukimas į hermeneutinę filosofiją keičia pačios interpretacijos, jos tikslų bei metodo sampratą.
Straipsnyje apžvelgiami natūraliųjų, mokslinių ir dirbtinių kalbų objektyvūs statusai ir bandoma atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti mėginimai dirbtinę kalbą traktuoti kaip natūraliosios kalbos ...idealizaciją (modelį). Dėstomi struktūriniai dirbtinės kalbos sudarymo programos principai. Teigiama, kad sisteminga kalbos teorija turi būti pirmiausia semantinio pobūdžio teorija, t.y. teorija, apimanti bendrą reikšmių sistemą ir atsižvelgianti į realų reikšmių – verbalinių ir neverbalinių – įgijimo ir jų funkcionavimo procesą. Verbalinės išraiškos neapibrėžtumas yra natūrali kalbos įsisavinimo mechanizmo pasekmė. Reikšmės neapibrėžtumas yra natūrali reikšmių tarpusavio interpretavimo (apibrėžimo) išdava: interpretuojanti reikšmių sistema negali duoti reikšmės (jų komplekso), kuris įgalintų visišką pretenduojančios į sistemą reikšmės interpretaciją, o nevisiška interpretacija reiškia dalinį neapibrėžtumą.
Straipsnyje nagrinėjamas dažnuminės tikimybės interpretacijos ir redukcionistinės programos santykis. Aptariamas loginių pozityvistų požiūris į dažnuminę tikimybės interpretaciją. Teigiama, kad R. ...Misesas sumaišo teorinius ir empirinius elementus. Dažnuminės tikimybių teorijos empiriškumas yra labai iliuziškas. Eksplicitinis tikimybės apibrėžimas ne tik sukomplikuoja teoriją, bet ir nenurodo teorijos ir empirinės tikrovės ryšio. Tikimybės reikšmės faktiškai nustatomos tik iš baigtinių bandymų serijų, ir jų nustatymo procedūra nėra ir negali būti susijusi su perėjimu prie ribos. Dažnuminė teorija nėra pranašesnė už tas aksiomines tikimybių teorijas, kuriose pasitenkinama implicitiniu termino apibrėžimu. Tikimybės priskyrimas ireguliariai sekai yra susijęs su aktualios begalybės sąvokos vartojimu, t. y. teorija, pretenduojanti į empirinę, vartoja griežtesnes prielaidas negu reikalingos nagrinėjant įprastinių matematinių sekų konvergenciją.
Straipsnyje analizuojamas F. Nietzsche’s požiūris į klasikinio mąstymo paradigmą. Remiantis Nietzsche’s „valios siekti galios“ teorija, numatančia tik genealoginį, tipologinį ir simptomologinį ...pasaulio supratimą, siekiama parodyti, kad klasikinio mąstymo prigimtis yra ne racionali loginė, bet metaforiška. Todėl racionali klasikinio mąstymo raiška Nietzsche’s „galios“ filosofijoje atsiveria tik kaip niekada nepašalinamo pirmapradžio metaforiškumo liekana, kaip metaforiškumo suakmenėjimas ar neteisėta užmarštis ir kaip tik todėl racionalus klasikinis mąstymas Nietzsche‘s požiūriu ir negali apeliuoti į jokią universalią Tiesą, į jokį universalųjį pasaulio pažinimą, kylantį iš kokio nors vieno metafizinio pradžios taško. Straipsnyje siekiama parodyti, kokiomis sąmonės architektūrinėmis metaforomis Nietzche aprašė klasikinį mąstymą ir kokia šio mąstymo simptomatika nagrinėjant jį iš „valios siekti galios“ interpretatyviųjų ir metaforinių pozicijų.
PDF
