U ovom radu razmatramo moguća tumačenja Vergilijeve
Eneide
iz filozofske perspektive, što uključuje homerski, stoički i epikurejski element, jer usporedba Homerovih epova i
Eneide
u oblikovanju ...književnog teksta i filozofičnosti pokazuju podudarnosti. Platonički utjecaj na Vergilija, posredstvom Cicerona i njegova eklektičkog filozofskog pristupa, stoji u učenju o vrlini. Stoga je bitno razdvojiti ideje navedenih filozofskih sustava u Vergilijevu epu te obrazložiti njegov modus izlaganja mitskom filozofskom metodom. Fabulu i uzročno-posljedične veze epa vodi
Božja sudbina
koja je stoički shvaćena, što znači da je cjelokupna fabularna konstrukcija podređena stvaranju podloge za osnutak Rima kao carstva kojem je Bog namijenio da vlada pravedno i dobro. Uz etičku sastavnicu veže se i ontološka, zato što filozofiju epikurejaca i stoika karakterizira podjela filozofije na etiku, logiku i filozofiju prirode. Enejin model karakterizacije nije stvoren prema stoičkom modelu mudraca, a ni prema epikurejskom, nego glavnu ulogu igra homerski faktor, jer Eneja ipak izražava emocije ljutnje i bijesa kao većina antičkih junaka poput Ahileja i Odiseja, koji, vođeni emotivnom boli i tugom zbog gubitka voljene osobe, postaju osvetnički nasilni. Razlog takvom pripovjednom motivu je idealiziranje emotivnih muškaraca u helenskom, a takvim utjecajem onda i u rimskom razdoblju. Dakle, ono što je bilo presudno u oblikovanju glavnog junaka te njegova odnosa prema božanskom je rimska kultura i njezini etičko-ontološki zahtjevi manifestirani religijski. Začetnik mitske filozofske metode strukturirane u epskom pjesništvu je Homer, čiji kasniji utjecaj uspostavlja princip oblikovanja epa. Radi se o metodi iznošenja ideologizirane etike, zbog čega i je kulturalna, a formira se estetiziranjem mitološkog.
In this paper we discuss potential interpretations of Vergil's
Aeneid
from a philosophical perspective, which includes the Homeric, Stoical and Epicurean element, because the comparison of Homer's epics and Vergil’s
Aeneid
in the figuration of a literary text and philosophicity shows congruence. Platonic influence on Vergil, through Cicero and his eclectic philosophical approach, lies in the teaching of virtue. It is therefore essential to separate the ideas of the aforementioned philosophical systems in Vergil's epic and explain his mode of exposition by the mythical philosophical method. The plot and the causal and consequential links in the epic are controlled by
God's Fate
which is Stoically understood, meaning that the whole narrative structure is subordinated to the founding of Rome as an empire which God had intended to rule justly and well. Along with the ethical component, there is a relation with the ontological, because the philosophy of the Epicureans and the Stoics is characterized by the division of philosophy into ethics, logic and philosophy of nature. Aeneas’ model of characterization was not created according to the Stoic wise man ideal nor to the Epicurean, but the main role is that of a Homeric hero, as Aeneas still expresses emotions of anger and fury, as do most of the ancient heroes like Achilles and Odysseus, who, guided by emotional pain and grief owing to losing loved ones, became vengefully violent. The reason of such narrative motif is the idealization of emotional men in the Hellenistic period, as well as in the Roman period. Therefore, what was crucial in shaping the main character and his relationship towards the divine is the Roman culture and its ethical-ontological demands, which are manifested in religious form. The originator of the mythical philosophical method structured in epic poetry is Homer, whose latter influence establishes the principle for the formation of the epic. It is about the method of bringing out ideologized ethics, which is why it is cultural, and is formed by aestheticizing the mythological.
Ontologija nogometne igre Akrap, Ante
Crkva u svijetu,
10/2018, Letnik:
53, Številka:
3
Journal Article
Odprti dostop
Ovaj rad obrađuje igru i nogomet kao filozofski problem. Svrha je čitanje nogometne igre ontološkim ključem. U prvome dijelu govori
se o igri kao fenomenu ljudskoga postojanja koji je sastavni dio ...ontološke strukture čovjeka, jedna od temeljnih odrednica koje ga definiraju, forma u kojoj život živi samoga sebe. Filozofija se od svojih samih početaka bavila igrom kao specifičnom ljudskom djelatnošću neodvojivom od ljudskoga bivstvovanja. Tu svakako spadaju igre loptom te stoga u drugome dijelu i donosimo kratak povijesni presjek i razvoj igre s posebnim naglaskom na nogomet. Premda se nogomet promatra kao globalni fenom koji je sam po sebi razumljiv, sagledan u svojoj dubljoj analizi otvara mnoga pitanja koja su plod različitih pristupa i gledanja na jedan jedinstveni događaj; stoga je treći dio ovoga rada posvećen ontološkoj strukturi nogometa, njezinim ključnim
svojstvima, zanimljivosti, neizvjesnosti i pristupačnosti svima, koje ga guraju na vrh popularnosti svih sportova i čine najvažnijom sporednom stvari na svijetu. U ovom dijelu ontologija nam služi pri opisivanju i razumijevanju same nogometne igre, koja je postala metaforom našega života.
Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Straipsnyje analizuojamos Romano Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį ...pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcionistinių pozicijų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška, mikrokosmas, talpinąs savyje pačią būties esmę. R. Bytautas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą, teigė, kad iš ateistinių įsitikinimų bei materialistinės pasaulėžiūros jokiu būdu neišplaukiąs amoralizmas. Kultūrosofinius ir socialinius klausimus sprendė taip pat iš savo ontologinių pozicijų – tautos egzistenciniu pagrindu laikė jos dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios dvasinės saviraiškos siekiančią asmenybę. Pripažindamas, kad klasinę visuomenės struktūrą nulemia ekonominiai santykiai, R. Bytautas postulavo tos struktūros tikslingumą.
Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus ...mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas.
Straipsnyje nagrinėjama tradicinės ontologijos humanizacija M. Heideggerio filosofijoje. Autorius teigia, kad svarbus faktorius, sąlygojęs M. Heideggerio filosofijos antropologinę kryptį, buvo nerami ...Europos visuomeninė situacija, vis labiau ryškėjantys žmogaus susvetimėjimo bei nuasmenėjimo simptomai. Jo manymu, visa Europos filosofija nuo Platono ik F. Nietzschės pasirodė pamiršusi būties problemą, ją iškraipiusi, būties analizę pakeitusi esamybės analize. Nagrinėjama M. Heideggerio Dasein samprata: tai specifinė žmogaus esmė, jo atvirumas sau ir pasauliui, arba tiesiog egzistencija. Aprašoma žmogiškosios būties egzistencinė analitika, kuri yra žmogiškosios būties aiškinimas, remiantis jos modusais – egzistencialais. Glaustai aptariami rūpesčio, buvimo pasaulyje, parankumo, sambūvio, projekto, globos, baimės, kaltės, sąžinės, ryžto egzistencialai, mirties, neautentiškos egzistencijos (das Man) sampratos. Nuasmenintasis, arba netikrasis, žmogaus buvimo pasaulyje būdas – tai individų niveliacija ir susvetimėjimas. M. Heideggerio fundamentinė, arba žmogiškoji, ontologija yra individo moralinio-psichologinio apsisprendimo filosofinė teorija, kurioje fenomenologiškai aprašomas žmogaus buvimas pasaulyje.
Straipsnyje nagrinėjama krikščionių filosofo ir teologo P. Tillicho pamatinė ontologinė struktūra, arba subjekto ir objekto santykis. Analizuojamos teologo racionalios priemonės, arba sąvokų poros: ...subjekto ir objekto, tiesos ir melo, būties ir nieko. Aptariamos iracionalios struktūros (religinio jausmo, apreiškimo ir simbolio), kurios turėjo suvienyti subjektą ir objektą. Straipsnyje remiamasi P. Tillicho veikalo „Sisteminė teologija“ pirmu tomu. Mąstytojas daugiausia dėmesio skyrė iracionalioms struktūroms – šventumui, ekstazei, stebuklui ir meilei, kurie vertintini ne kaip paradoksas, o kaip perkėlimas. Perkėlimo funkciją turi ir apreiškimas, kuris reiškia nuolatinį vyksmą, jis reiškiasi: apreiškimas vyko (Kristus), vyksta (mūsų suvokimas) ir vyks (Apokalipsė). Tai perkeliantis (ne paradoksalus) veiksmas, vykstantis pro šalį. Apreiškimas kartu yra ir simbolis, kuris turi ontologinį parametrą. Skirtingai nuo sąvokos, simbolis nesiekia paaiškinti, greičiau perkelti, kai perkėlimo objektas nėra aiškus, todėl tiesos kriterijus čia beprasmis. Simbolyje susikerta dieviškoji ir žmogiškoji būtis.
Straipsnio antrojoje dalyje nagrinėjama negatyviojo mąstymo samprata H. Marcuses filosofijoje. Šį mąstymą filosofas laikė naujojo racionalumo sukūrimo parengiamąja sąlyga. Negatyvusis mąstymas nėra ...turiningas, tai normatyvinė sąvoka, rodanti, kokia turėtų tapti filosofija: ji pateisina savo egzistenciją tik tada, kai neigia dominuojantį gyvenimo bei pažinimo būdą. Šis mąstymas neigia betarpiškai duoto reiškinio protingumą ir teisingumą, visą represyvinę gamtos ir visuomenės organizavimo sistemą, atsiradusią „viešpatavimo logoso“ pagrindu. Filosofijos sąvokos turi būti apvalytos nuo represyvinio racionalumo liekanų, t. y. turi tapti abstrakčios. Naujojo racionalumo struktūrą H. Marcuse laiko mokslinio-techninio logoso, grynojo objektyvumo, paviršutiniškojo pasaulėžiūrinio fenomenalizmo ir ontologinio indiferentiškumo objektui priešybe. Ontologinio dėmesio pasauliui atgaivinimas yra sąlyga etiniam būties vertinimui atsirasti. Savo turiniu naujasis racionalumas yra vienas iš daugelio vadinamosios naujosios ontologijos variantų. Straipsnyje pateikiama naujojo racionalumo koncepcijos marksistinė kritika, atskleidžiamas visos H. Marcuses socialinės filosofinės doktrinos utopinis pobūdis.
Straipsnyje nagrinėjama vertybės samprata lenkų fenomenologo R. Ingardeno ontologijoje. Jis skyrė tris ontologinio tyrimo aspektus, kurie leidžia atskleisti būties prigimtį: materialųjį, formalųjį ir ...egzistencinį. Materija yra kokybinis būties apibrėžtumas, kurios pagrindas yra forma, kuri neturi jokio kokybinio apibrėžtumo. R. Ingardenas konstatuoja, kad vertybės forma skiriasi nuo realaus individualaus objekto formos, nes vertybė savybių subjektu būti negali, kadangi ji egzistuoja nesavarankiškai, priklauso nuo savo nešėjo – „vertingo“ objekto. Vertybės egzistavimo forma priklauso nuo šio nešėjo egzistavimo formos, pvz., poelgio moralinė vertybė atsiranda kartu su pačiu poelgiu. Išryškinami specifiniai vertybės momentai – jų vertybiškumas ir privalomumas. Šie momentai nepriklauso nei vertybės formai, nei materijai, nei egzistavimo būdui. Jie modifikuoja vertybės ontologinę struktūrą visais aspektais, nors patys negali būti nusakomi kuriuo nors iš jų. R. Ingardeno aprašyta vertybių sfera yra savotiška individualios sąmonės vertybinės orientacijos hipostazė.
Straipsnyje nagrinėjama vienumo problema Platono ir I. Kanto filosofijoje. Graikų filosofų nurodytieji elementai (vanduo, ugnis, oras, žemė, apeironas ir t. t.) buvo suprantami kaip pasaulio ...substancinės vienybės pagrindas ir išreiškė pasaulio vienumo principą. Platono ontologijoje pagrindinė būties substancija yra visybė, kurios neįmanoma tiesiogiai apibrėžti, nes ji yra virš bet kokios būties, virš egzistavimo. Visybė yra būties pagrindas ir etiškai suprantama kaip gėris. Aptariamos vienumo sampratos Naujųjų laikų filosofijoje. Autorius teigia, kad vienybės ir daugybės dialektikos problematika I. Kantui yra jutimiškumo ir intelekto ryšio problema. Su vienybe betarpiškai siejamas tik mąstymas. Transcendentalioji sintezė remiama vienybe, kuri tokiu būdu tampa ir pojūčio pagrindu. I. Kantas neigė mąstymo sugebėjimą intelektualiai stebėti, nes antropologizuotas gnoseologinis subjektas tokios savybės neturi, todėl I. Kantas priverstas pajungti jutimiškumo formas mąstymui. Toks priklausomumo variantas suprastinas kaip filosofo bandymas racionalizuoti jutimiškumą. Idėjos, mąstymo savybė būti materialumo, jutimiškumo pirmavaizdžiu sieja Platono ir I. Kanto transcendentalizmą.
PDF
