Straipsnyje, remiantis M. Heideggerio, J.-P. Sartre’o, M. Merleau-Ponty koncepcijų analize, siekiama atskleisti transcendentalinio metodo ir ontologinių intuicijų sintezės realizavimo prielaidas, ...pagrindines idėjas bei programinius tikslus. Egzistencinis mąstymas analizuoja tas pagrindines žmogiškosios realybės struktūras, kurios dalyvauja konstituojant kokio nors esinio prasmę. E. Husserlis atsisakė konstruktyvaus transcendentalizmo idėjos ir pavertė sąmonę natūraliu, būtinu bei universaliu bet kokios daiktinės prasmės funkcionalumo fonu. Pohuserliškojoje fenomenologijoje iš esmės atsisakoma suprasti subjekto konstitutyvinę veiklą žmogiškojo subjektyvumo imanentinės analizės pagrindu, egzistenciniame mąstyme atsiranda hermeneutikos motyvai. Šio mąstymo rūpestis kyla iš intencionalinio dialogo ir žmogaus perceptibilumo vidinio ryšio refleksijos. Sielos perceptibilumas yra jos ontologinio funkcionalumo natūralus fonas, specifiškai žmogiškojo atvirumo būčiai forma. Būties klausimas iš esmės sutampa su šio perceptibilumo adekvataus išreiškimo būdo pasirinkimo klausimu.
A. Šliogerio knygos „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ recenzija. Knygoje rekonstruojama egzistencinio mąstymo paradigma, kurios ontologinė ašis yra imanentinis transcendentas. Aptariama ir ...klasikinio mąstymo paradigma. Kritiškai vertindamas egzistencinį mąstymą, autorius dažniausiai jį vadina paradoksaliu, šiam paradoksalumui suteikdamas negatyvią prasmę. Paaiškinęs egzistencinio mąstymo socialinį sąlygotumą, knygos autorius daro išvadą, kad egzistencinio mąstymo ontologinis regionas iš tikrųjų yra visuomenės kuriamas daiktų pasaulis, arba daiktiškoji tikrovė.
Straipsnyje analizuojami antikos filosofų Parmenido ir Herakleito požiūriai į tikrovę, kurie interpretuojami kaip simbolinio mąstymo destrukcijos rezultatas. Pats bandymas racionaliai suvokti tikrovę ...(tai, kas yra) implikavo pažįstančiojo psichinio turinio – simbolio – skilimą. Atsakymas į fundamentalų klausimą, kas yra tikrovė, tapo daugiareikšmis: simbolis, psichinė realybė skilo į tai, ką jaučiame, tai, ką mąstome, ką išsakome, t. y. į laikinį daiktą, jį įvardijantį žodį ir to žodžio turinį. Herakleitas išreiškia veiklųjį pasaulio dinamizmo santykį su pačiu savimi, jo realumą ir esmę – aktyvumą. Amžinas tekėjimas, amžinas nesantaikos liepsnojimas yra harmonijos, kaip pasaulinio dinamizmo išraiškos, šaltinis. Harmonija yra visuotinės kovos pasekmė. Parmenido sistemoje pagrindinis klausimas, kaip ir Herakleitui, yra pasaulio prieštaringumo problema. Jam pirmiausia kyla tapsmo galimybės klausimas. Šis esaties pažinimo kelias yra nemąstomas, bevardis. Esinys, kurio neįformina žodžio kuriantysis pradas, netenkąs savo galios laiko dinamizme, Parmenidui praranda būties pilnatvę.
Gamtos valdymo idėjos atsiradimas Vakarų civilizacijoje susijęs su ekologinėmis-klimatinėmis ir socialinėmis sąlygomis, taip pat ir su žmogaus prigimties bei mąstymo ypatybėmis (pvz., su žmogaus ...smegenų funkcijų asimetrija). Vakaruose, skirtingai nei Rytuose, buvo intensyviai plėtojami racionalūs, analitiniai kultūros pradai, pabrėžiantys žmogaus proto autonomiją ir jo priešpriešą gamtai. Teigiama, kad R. Descartes, kaip jėzuitų auklėtinis, plėtojo tradicinį katalikiškąjį požiūrį į pasaulį kaip Kūrėjo kūrinį, pripažino žmogaus ribotumą, atsisakydamas tuometiniam gnosticizmui ir hermetizmui būdingų globalaus viešpatavimo gamtai idėjų. R. Descartes‘o racionalistinė ontologija, gamtą pavertusi matematine schema, funkcinių parametrų visuma, padarė didelę įtaką mechanistiniam pasaulėvaizdžiui. Mechanistinė pozicija skatino objektų fragmentacijos procesus ir valdymo veiksmus, suteikė filosofinę sankciją pertvarkomajam žmogaus santykiui su aplinka ir atvėrė kelią aktyviam žmogaus kišimuisi į gamtą.
Straipsnyje siekiama glaustai apibūdinti lietuvių mąstytojo Vydūno pasaulėžiūrą, konstatuoti jo filosofinės sistemos ir tradicinės Indijos filosofijos konceptualinius ir kompozicinius ryšiai, aptarti ...pagrindines nagrinėjamo autoriaus mąstysenos linkmes. Indijos ir Vydūno filosofijų architektonika yra vieninga: abiem būdinga tie patys mąstymo principai (ontologiniai, gnoseologiniai) ir vienodas (keturlypis) problematikos dėstymas. Tematinių grupių (bendrosios ontologinės problemos, sprendžiančios būties sandarą; specialiosios ontologinės problemos, nusakančios ontologinių parametrų įtaką bei svarbą žmogui; gnoseologinės ir soteriologinio pobūdžio problemos) išsidėstymas nėra chaotiškas, bet susietas prasminio priežastingumo ryšiais. Straipsnio pabaigoje schematiškai pateikiamas bendras Vydūno filosofijos metodologinis karkasas. Egzistuoja būties įvairovę siejanti savybė, kuri yra imanentinė visoms esamybės apraiškoms. Žmoguje ji reiškiasi sąmonės pavidalu, kitur – sąmoningumo užuomazga (suvokiamumu, judėjimu ir kt.). Medžiaga, kuri nėra sąmoningumas, neegzistuoja, todėl pasaulis yra tik įvairių sąmonės lygmenų junginys.
Straipsnyje lyginamos tradicinės ir S. Kierkegaardo estetikos, estetizmo, estetinės sąmonės, estetinės būties sampratos. Estetizmas analizuojamas dviem požiūriais: kaip asmenybės psichologinė ...deformacija bei jos sąlygotas žmogaus psichologinis tipas ir kaip ontologinis žmogaus ryšys su pasauliu. S. Kierkegaardo veikaluose „Arba-arba“, „Pasikartojimas“ estetizmas suvokiamas kaip sielos liga, kuri paverčia žmogų bėgliu spalvingojo gyvenimo, prozos link. Aptariamas ontinis pergyvenimas, kuris individualiai skleidžiasi kaip egzistencinė aistra, esanti anapus mąstymo ir sąvokos visuotinybės. Svarbiu filosofo nuopelnu straipsnio autorius laiko atskleistą romantiškojo idealizmo abstraktumą (tai idealizmas be idealo). Nagrinėjamos estetinės sąmonės ontologinės charakteristikos, egzistencinės ironijos principas. Estetikas yra susvetimėjęs būties atžvilgiu ir ją suvokia objektyvaus pasaulio pavidalais, taip prarasdamas egzistencinę idealybę. Estetiko etinis indiferentiškumas plėtojasi anapus sociumo moralės reliatyvumo, situacinio bei utilitarinio konformizmo. Autoritarinė susvetimėjusios visuomenės moralė neturi nieko bendra su etine būtimi.
Vienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės ...sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
The theory of beauty plays an important role in Plotinus’s philosophy. It has metaphysical, psychological, ethical, as well as aesthetical dimension. It is also inseparable from the spiritual ascent ...and mysticism. For Plotinus, the role of beauty is to recall to us a knowledge of forms. Thus, soul ascends to the true beauty through the practice of virtues and its purification. His aesthetic theory searches for a way to the ultimate principle in terms of beauty, and by doing that it seeks to identify a soul with it. This is why Plotinus’ theory of beauty is as important as his ontology, and why he significantly extends the meaning of the beautiful and refers to it in several books of his Enneads (i.e. I. 6., V. 8. and VI. 7.).
In Deleuzeʼs studies on film, it is striking that the dismantled “essence” of metaphysics as an ontology (being – god – world – man) is synthetically linked with a new approach not only to the ...movement of the concept, speaking in Hegelʼs language but also to the thinking as an event. That is even more true for the understanding of that which lasts in time and thus has the character of the thought-image. As the author points out in this article, Deleuze establishes this by turning the brain into a screen, and the film from the sphere of the so-called reality becomes the virtual code of the world as an image. The difference between concept and image eliminates the difference between the image no longer preceding the term and the term no longer preceding the image. How crucial this turn will be to Deleuzeʼs notion of the cinema can be seen in the derivation of the concept of an event (événement). The image and term correspond to the singularity of the event. The problem with comprehending Deleuzeʼs “images-ontology” shows that film cannot be reduced to the autonomous production of a cinematic way of thinking unless we have previously clarified what movement is and how it is created. In this paradigmatic case, a cinema cannot be viewed simply as a “visual code” of contemporary art. Its “essence” is revealed in that it enables the image-movement and image-time to synthetically realize the possibilities of the technosphere as (1) computation, (2) planning and (3) construction. Eventually, the cinematic thinking advocated by Deleuze becomes a question of the possibility of film as a meta-film reaching a new level of philosophical consideration of what becomes and emerges with a new set of relations between Being and event.
V prispevku je prikazan razvoj ontološkega izrazja v slovenskem jeziku od začetkov pa vse do konca 19. stoletja. Analiziran je izvor osrednjih ontoloških izrazov: podstat, bitje, bistvo, bitnost, ...bit. Izkaže se, da je bilo obdobje katoliške obnove posebej cvetoče glede nastajanja te terminologije, čeprav so bili osnovni izrazi stan, bitje) postavljeni že v protestantskem obdobju. Poleg tega se v tej genezi izkaže kot pomemben zlasti slovarski prispevek Valentina Vodnika in Mateja Cigaleta.
PDF
