Straipsnyje analizuojamos V. Solovjovo ontologijos pagrindinės sąvokos. Teigiama, kad filosofo pagrindinė sprendžiama problema yra dieviškosios (besąlyginės) būties santykis su materialiuoju pasauliu ...– gamtine ir istorine realybe. Besąlygiška būtis turi nediferencijuotos vienybės polių (krikščionybės asmeninis Dievas), absoliutą iki būties, kaip transcendentišką esybę ir būties, daugeriopumo polių, arba pirmąją materiją. Konstruodamas savo absoliutaus būties prado sąvoką, V. Solovjovas sekė G. Hegeliu, kurio absoliutas taip pat yra savo ir savo priešybės vienybė. Esybė (absoliutas) nesutampa su būtimi, yra aukščiau būties, tai būties potencija, jėga. Absoliutus gėris neegzistuoja grynu pavidalu gamtinėje istorinėje tikrovėje, o turi būti realizuotas palaipsniui, istorinio vystymosi procese, kaip Dievo karalystė žemėje. Daroma išvada, kad nagrinėjamo filosofo ontologijos pagrindinė sąvoka – visuotinė esybė – krikščioniškosios deistinės pasaulėžiūros dualistinį principą jungia su panteistinio panlogistinio monizmo principu. Šių radikaliai priešingų ontologinių koncepcijų sintezė yra neįmanoma dėl dualizmo ir monizmo loginio nesuderinamumo.
1983 m. gruodžio 13 d. Filosofijos, sociologijos ir teisės institute KKI visuomenės mokslų katedros dėstytojas T. Sodeika apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Romano Ingardeno ...fenomenologinė ontologija“. Disertacijos mokslinis vadovas – prof. R. Plečkaitis, oficialieji oponentai – prof. N. Motrošilova ir prof. M. Kozlova bei doc. B. Kuzmickas. Disertacijoje nagrinėjamas R. Ingardeno ontologijos santykis su jo mokytojo E. Husserlio teorija, šios ontologijos metodologinės prielaidos, realaus pasaulio struktūros ir sąmonės santykis.
In this paper, I consider Patricius’s argument on integrality laid out in “Pampsychia”, least researched book belonging to Nova de universis philosophia (1591), in comparison with the notions, ...methodologies and pragmatic reach of the contemporary science of human psyche. I attempted to determine can the argument correspond to the methodological instrument of psychology or the relation is disjunctive, that is, in animosity. I emphasise Patricius’s reflection on the mind-centeredness of the soul while trying to point at the dynamic and dialectical character of the psyche phenomenon as the fundamental determinant of Patricius’s psycho-ontology and the importance of implementing philosophical reflection into the mental health system framework, as a precondition for the holistic, integrative approach to the problem.
(ruski) Ëta stat'ja predstavljaet soboj popytku ubedit' akademičeskoe obščestvo v tom, čto prišlo vremja vvesti kurs 'Učenie o Drugom' v kačestve objazatel'nogo na poslednih kursah fakul'tetov ...filosofii. Ja popytalsja perečislit' samye važnye pričiny podobnogo novovvedenija. Ëta rabota takže ob''jasnjaet zna- čenie samogo ponjatija Drugogo ne tol'ko dlja filosofskoj obščestvennosti. V tekste, krome togo, predstavlena opredelennaja linija v izloženii istorii filosofii, kotoroj predlagaetsja sledovat' v hode lekcij i seminarov. Nakonec, v ramkah dannogo kursa studenty polučat vozmožnost' sdelat' dlja sebja vyvody otnositel'no voprosov social'noj i političeskoj filosofii, psihologii, filosofii iskusstva i t.d.
Straipsnis skirtas žymaus vokiečių mąstytojo, kritinės ontologijos (neorealizmo) kūrėjo N. Hartmanno gyvenimo ir kūrybos svarbiausiems bruožams pristatyti. Aptariami jo ir Lietuvos filosofo V. ...Sezemano ryšiai. N. Hartmanno ontologija remiasi keturių pasaulio sluoksnių sąrangos samprata: pasaulis yra neorganinis, organinis, psichinis ir dvasinis. Ontologija yra objektyvių tikrovės procesų, dėsnių, reiškinių sąveika. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo kategorijas, principus, dėsnius. Aukštesnieji sluoksniai visada remiasi žemesniaisiais, nes jie atsiranda pastarųjų pagrindu. Kritinė ontologija grindžiama stipresniųjų kategorijų dėsniu: jis ir aukštesniųjų kategorijų laisvė sudaro kategorinę priklausomybę, apimančią visų sluoksnių struktūrą nuo viršaus iki apačios. Logiškumas siejamas su apibrėžtumu. N. Hartmannas skyrė realią ir idealią būtį: realiai būčiai būdingas individualumas ir laikas, ideali būtis yra belaikė, amžina, visuotinė, universali. Sąmonė yra neerdvinė sritis, atribota nuo reiškinių, daiktų vaizdai sąmonėje gali sutapti arba nesutapti su daiktais.
The article analyses Arvydas Šliogeris’ conception of experience and contrasts it with Heidegger’s philosophy. In Šliogeris‘ conception an experienced object is treated differently than in ...Heidegger’s – the object is not articulated in the plane of immanence and not constituted by the intentional acts of consciousness or signification. In Šliogeris’ philosophy object is treated as a transcendent thing which can be experienced only from the radical dualistic standpoint based on irreducible dichotomy between consciousness and the thing. Šliogeris associates the plane of transcendent things with exterior pure sensuality. In Šliogeris’ understanding, sensual givens are experienced without conditions of the possible givenness and are given prior to the meta-sensual plane of language. Heidegger’s conception of experience, on the contrary, is based on the premise that the plane of language is prior to sensual givens. In Heidegger’s analysis, everyday life-experience fundamentally functions as hermeneutical practice, i.e. as experience which already understands and interprets.
Rad objašnjava različite modalitete razumijevanja pojma medija kroz povijest filmskih teorija u njezinom ranom i klasičnom razdoblju. Kako je veći dio proučavanja filma do tzv. suvremenog razdoblja ...1970-ih bio impregniran filozofskim problemima ontologije novog vizualnog medija te pitanjima njegova umjetničkog statusa, radom se analiziraju različite koncepcije odnosa filma i drugih medija, filma i realnosti te filma i društveno-kulturnog konteksta. Fokus se pritom usmjerava na početno razumijevanje filmskog medija kao registracijskog mehanizma, bilo relevantnih društvenih događaja bilo drugih umjetničkih oblika, a potom i na njegov pokušaj pozicioniranja kao zasebnog umjetničkog artefakta. Posebna se pozornost pridaje dvama glavnim tipovima filmskih teorija, one formativne i realističke, koje su na različite načine konceptualizirale ontološku dimenziju filmskog medija te uslijed toga i pridavale različite zadatke njegovoj društvenoj, političkoj i umjetničkoj uporabi.
Cilj je ovoga rada analiza onih aspekata rasprave između dva suprotstavljena pristupa tumačenju vremena, A-teorije i B-teorije, koja su zaslužna za nastanak nove B-teorije. U tekstu se obrazlaže ...način na koji su implikacije A-teorije utjecale na promjene u okviru B-teorije, odnosno kako je kreiranje takozvane nove B-teorije izravna posljedica neuspjeha stare B-teorije. Uzajamni utjecaj A-teorije i B-teorije ima zanimljive posljedice i za samu A-teoriju, koju novi B-teoretičari kritiziraju zbog korištenja indeksikala u svom jeziku pa će shodno tome ovo istraživanje uključiti i kratak osvrt na ovaj problem. Nadalje, razmotrit će se i odnos novih varijanti datumske i token-refleksivne teorije, koje su izravna posljedica rasprave koja je predmet ovog istraživanja. Nakon ukazivanja na sličnosti i razlike tih pozicija, iznijet će se i kritika nove B-teorije, prema kojoj se tvrdi kako ova teorija ni u kojem slučaju ne može ponuditi ispravan opis vremena zbog svoje neusklađenosti sa semantikom prirodnoga jezika.
In the tradition of philosophical thought, especially in the field of ontology, we often link polarisation between war and peace with the distinction between good and evil. Accordingly, peace as the ...absolute and unchangeable condition is defined as good, while war as the changeable condition of an imperfect human world is attributed as a consequence of the metaphysical evil (Leibniz). However, if we understand evil as a practical problem (Svendsen), then the discussion shifts to the question about the intelligence of evil (Baudrillard), and the amount of our inclusion in its repression. Hence, in this paper we will observe some of the contemporary understandings of evil with the emphasis on the new modes of struggling, often intermediated by different kinds of media manipulations (terrorism). This paper will try to determine the ontological status of war in a media represented reality.
In academic works on authority in the tradition of educational sciences and philosophy, a dual tendency can be noted. Alongside authors who view authority with suspicion and treat it as limiting a ...person and not allowing the unfolding of his personality, there are those who consider authority as a positive phenomenon. However, the latter also do not always manage to reach the depth of the phenomenon of authority. The paper concentrates on the concepts of authority, formulated by philosophers and education scientists that, going back to the etymology of the word “authority”, not only consider the authority as a positive phenomenon in the vast life of the society and of a person and a positive factor in the process of education, but also give an ontological grounding for it. In this way the authority is considered as “authority that promotes growth”, that corresponds to the human nature because “someone else”, the encounter with “otherness” gives the possibility to be oneself. Three fundamental characteristics of authority have been highlighted: authority that implies an obedience in which men retain their freedom, the transcendental nature of authority, and authority as assuming responsibility and introducing the pupil to the depth of reality. Existential / personal “insight” is presented based on the thoughts of Arendt, Zambrano and Giussani and has shown a new way of looking into the contemporary status of pedagogical authority which is firstly characterized by the educator being lost on the level of Being. This ontological insight of the phenomenon of authority has important implications towards the educator and the pupil. It reminds the educator that the fundamental part of his task is not only the professional actions and functions, that his mission goes beyond rendering knowledge, and that he is a representative of “other” (culture, tradition, past...), obliged to transmit to the pupil “the wealth” that he himself has received. It also reminds the pupil that this education is essential because a person grows and becomes himself when “encountering the otherness”.
PDF
