1979 m. lapkričio 29-30 d. Klaipėdoje įvyko respublikinė mokslinė konferencija „Mokslas kultūros procese“. Perskaityti 27 pranešimai, kuriuose nagrinėta mokslo ir technikos revoliucijos istorinė ...reikšmė, mokslinės ir meninės kūrybos psichologiniai ryšiai, mokslo funkcijos kultūros procese, inžinerinės inteligentijos kūrybinės charakteristikos, mokslotyros atsiradimo prielaidos, įvairūs mokslo ir meno sąveikos aspektai, tiksliųjų mokslų vaizdinių ir teorijų estetinės savybės, moksliškumo kriterijai, mokslo ir tikėjimo bei religijos santykiai ir kiti klausimai.
Kierkegaardova temeljna naloga je bila kritično premisliti, kaj pomeni biti kristjan. Buber ga je zato imenoval »preizpraševalec kristjanov«. To preizpraševanje je Kierkegaard zastavil na vprašanju ...vere. Pristna krščanska vera ima Boga za absolutni kriterij vsega delovanja. Verujoči mora izvrševati Božjo voljo tudi za ceno suspenza naravnih etičnih norm (suspenz etike). Kierkegaard to dejstvo pojasnjuje na primeru biblične zgodbe o Abrahamovi daritvi sina Izaka. Storiti tako dejanje poslušnosti Božji volji je mogoče le v absolutni predanosti Bogu, kar zmore le posamičnik, ki se odloči za brezpogojno ljubezen do Boga. Kierkegaard je v brezpogojni veri in zvestobi evangeljskemu etosu našel izhod iz svojih eksistencialnih muk. Take vere v svojem okolju Kierkegaard ni našel. Zato ga je to dejstvo navedlo h kritiki institucionalizacije krščanskih cerkva, ki se zadovoljujejo s pripadnostjo, torej le s formalno vernostjo, ki pričakuje le zadovoljevanje religioznih potreb, in tako z ustreznim etičnim relativizmom. Kierkegaard opozarja, da je krščanstvo pot vere, ki verujočega vodi k osebni poslušnosti Božji volji in etosu ljubezni do bližnjega. S svojim pogledom na vero kot osebno eksistencialno odločitev in etično zavezanost je vplival na personalistično filozofijo (Levinas, Kocbek) in sodobno krščansko moralno teologijo (Tilich). V tem smislu je aktualen posebno danes, v času dekristjanizacije zahodne družbe in njenega etičnega relativizma.
Straipsnyje nagrinėjami socialiniai ir gnoseologiniai religijos aspektai. Religija laikoma objektyviosios realybės (žmogiškosios, socialinės) antriniu produktu. Palankiausia dirva religijai tarpti ...yra žmogiškosios būties susvetimėjimas, kurio šaknys glūdi socialinėje ekonominėje antagonistinės visuomenės struktūroje. Teigiama, kad gnoseologiniu aspektu religija ir kitos iškreiptos ideologijos formos gali remtis įvairiais mokslinės bei techninės pažangos rezultatais. Šiuolaikiniame mokslinės techninės pažangos etape veikia ne tik visuomenės ateizacijos, bet ir jiems priešingi procesai. Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija reiškia ir tam tikrą religinės sąmonės bei teologinių koncepcijų kitimą. Mokslo ir technikos pripildytas pasaulis religiją išstumia į gyvenimo periferiją, žmogaus pasaulis atsiskiria nuo Dievo pasaulio. Buržuazinė religijos filosofija, pripažindama tradicinių religijų nykimą, vis labiau stengiasi atsiriboti nuo mitologinių, iracionalistinių bei antimokslinių religijos elementų ir prielaidų. Daroma išvada, kad toks atsiribojimas nėra nuoseklus, nes neįmanoma išvengti iracionalizmo, neatsiribojant nuo pačios religijos.
Autorius aptaria „religinės dorovės“ terminą ir teigia, kad reikėtų pratęsti šio termino galiojimo laiką, kadangi argumentacija prieš šį terminą nėra įgijusi strateginio pranašumo tradicionalistų ...atžvilgiu. Keisti plačiai vartojamą sąvoką yra gana pavojingas dalykas, ypač jei toks keitimas nėra gyvybiškai būtinas, taip pat gali kilti sunkumų aiškinant tam tikras marksistines sąvokas. Vertingiausia būtų tikslinti religinės dorovės sąvokos turinį, o ne jos formalią išraišką.
Diskutuojama apie „religinės dorovės“ sampratą. Autorius teigia, kad nėra aišku, kaip atsirado šis „religinės dorovės“ terminas, ir svarsto, kad tai galbūt atsitiko dėl išaugusio filosofinės minties ...kultūrinio ir intelektualinio lygio. Teigiama, kad terminas praktiškai likviduotas, bet kyla jo pakeitimo problema: turėjo atsirasti preziciškesnis, aiškesnis terminas, bet taip neįvyko. Autorius siūlo, kad vietoj šio termino neigimo reikėtų jį plačiai ir visapusiškai panagrinėti ir aptarti marksistinės metodologijos požiūriu. Apžvelgiami lietuvių marksistų (A. Gaidžio, J. Mačiulio, Z. Liubarskienės, J. Karoso) darbai, kuriuose tam tikru aspektu iškyla religinės dorovės problema.
Straipsnyje analizuojami religijos koncepcijos antgamtiniai ir socialiniai elementai. Teigiama, kad dieviškoji religijos esmė yra orientuota į tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, dievais, o žmogiškoji ...nukreipta į žmogų ir į socialinį gyvenimą. Religijos apibūdinimas remiantis arba antgamtiškumu, arba socialumu įgyja abstrakčios alternatyvos formą. Religijos apibrėžimas antgamtine tikrove neišeina už religinio patyrimo fenomenologinio aprašymo ribų. Ateistinis antgamtinės realybės neigimas kartu tampa ir religijos neigimu ir taip panaikina pačią apibrėžimo problemą. Ikimarksistinis ateizmas siekia išspręsti neišsprendžiamą problemą – gnoseologiškai paaiškinti klaidingus įsitikinimus. K. Marxas atskleidė klaidingų pažiūrų pagrindą atrasdamas jį materialioje sferoje – susvetimėjusiuose visuomeniniuose santykiuose ir taip atskleisdamas ideologijos (taip pat ir religinių vaizdinių) iliuzinį pobūdį. Marksizmas atmeta bet kokias religijos galimybes skraidyti abstrakcijų ir idėjų pasaulyje, jis atskleidžia religinio susvetimėjimo pagrindus ir iškelia jų pašalinimo uždavinį. Marksistinio ateizmo požiūriu, religinio susvetimėjimo kritika yra ne teorinis, o praktinis uždavinys.
Straipsnyje nagrinėjamos su filosofijos ir religijos santykiais susijusios problemos. Kritikuojami tarybinėje literatūroje aptinkami schematiški teiginiai, supaprastinantys idealizmo ir religijos ...ryšį. Teigiama, kad dažnai per mažai dėmesio skiriama religijos ir filosofijos, kaip visuomeninės sąmonės, ir kartu kaip socialinių reiškinių, sugretinimui, išskyrimui ir priešpriešinimui. Kadangi religija ir teologija (ypač krikščionybės) naikina filosofiją, tai pastaroji negali atsigauti kitaip, kaip tik naikindama pirmąsias dvi. Filosofija negalima be pažinimo, mokslo, intelektinės kultūros, o religiniam tikrovės atspindėjimo būdui nereikalinga jos pažintinės teorinės rekonstrukcijos prielaida. Religija nyksta, veikiama atspindimosios kintančios visuomeninės būties veiksnių (socialinių, ekonominių ir kt.), bet šis procesas vyksta kartu su jos vidine evoliucija, kurią stipriai veikia filosofija, kartu ir idealizmas. Dialektiniam ir istoriniam materializmui, istorinėje konfrontacijoje nugalėjusiam idealizmą, priklauso reikšminga mokslinė, metodologinė ir socialinė funkcija, o religijai lieka tik žmogaus ir pasaulio tariamo išgelbėjimo funkcija.
L. Feuerbacho veikalo „Krikščionybės esmė“ ištraukoje aptariami žmogaus esmės, pažinimo, santykio su pasauliu ir savimi pačiu, sąmonės ir savimonės, religijos pagrindų klausimai. Teigiama, kad ...žmogaus esmę, arba kas žmoguje atitinka jo giminę, jo tikrąjį žmogiškumą, sudaro protas, valia ir jausmai. Protas, meilė ir valios stiprybė yra tobulybės, žmogaus sugebėjimų viršūnė, jo absoliuti esmė ir jo egzistencijos tikslas. Žmogaus esmė, skirianti jį nuo gyvulio, yra ne tik religijos pagrindas, bet ir jos objektas. Religija yra kažko nebaigtinio supratimas. Suprasdamas kažką kaip nebaigtinį, žmogus suvokia savo esmės nebaigtinumą. Objektas, su kuriuo subjektas susisieja esminiais ir būtinais ryšiais, yra paties subjekto objektinė esmė. Per objektą žmogus pažįsta patį save: objekto supratimas yra žmogaus savimonė. Absoliuti žmogaus esmė, jo dievas yra jo paties esmė. Jei jausmas yra esminis religijos įrankis, tai dievo esmė reiškia jausmo esmę. Jausmas yra absoliutas, pats dieviškumas. Dievas yra grynas, neapribotas, laisvas jausmas. Jausmo požiūriu tik jausmo neigimas reiškia dievo neigimą.
Straipsnyje aptariama religinės dorovės sąvoka. Dorovės ir religijos santykiuose religija moralę veikia taip, kad jos sistemoje dorovė įgauna religinę reikšmę, sudaro kiekvienos religijos esminę ...dalį. Analizuojant dorovės ir religijos santykį, svarbią metodologinę prasmę įgyja sąvokų ir kategorijų turinio aiškinimas. Svarbi vieta šiuo klausimu priklauso sąvokai „religinė dorovė“. Autorė teigia, jog religija nesukuria moralės; dorovė susiformuoja tam tikros visuomeninės formacijos pagrindu; šios visuomenės pagrindai sankcionuojami religijos. Klasinėje visuomenėje dorovė išreiškia viešpataujančiųjų klasių interesus ir ji nėra tapati visoms istorinėms epochoms. Keliamas klausimas, ar tie teiginiai gali būti argumentai neigiant religinės dorovės egzistavimą. Niekas iš marksistų neteigia, jog religija kurianti dorovę nepriklausomai nuo socialinių-ekonominių bei kitokių visuomeninių santykių, arba kad ji neutrali klasinių interesų atžvilgiu. Daroma išvada, kad netikslinga būtų atsisakyti „religinės dorovės“ sąvokos.
Apie mokslo genezę Tytmonas, Alfredas
Problemos,
09/2014, Letnik:
27
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje aprašoma mokslo genezė. Pateikiami ir analizuojami Aristotelio, Herodoto, Demokrito mokslo pažangos ir pradžios aiškinimai, ieškoma jų skirtumų. Autorius teigia, kad gyvenimo poreikai ...sudarė tik galimybę mokslui atsirasti, o realiai jį kūrė žmonės, turėję tam sąlygas bei sugebėjimus. Tokie žmonės buvo žynių luomo atstovai. Akcentuojama, kad ryšys tarp mokslo genezės pradinės fazės ir žynių luomo egzistavimo buvo abipusis, t. y. žyniai kūrė mokslą, o mokslas įtvirtino žynių viešpatavimą senovės Rytų visuomenėse. Tose srityse, kuriose senovės Rytų civilizacijų sąlygomis žmogaus pažintinė veikla ėmė įgyti mokslinį pavidalą, daugiausia astronomijoje ir matematikoje, buvo padaryta stulbinančių atradimų. Teigiama, kad religijos, kaip institucinės formos, galimybės mokslinės pažangos požiūriu labai ribotos, nes mokslas ir religija iš esmės prieštarauja vienas kitam. Senovės graikai sukūrė naują mąstymo stilių – gebėjimą formaliai mąstyti, kuris buvo reikšmingiausias mokslo genezės istorijos momentas, šios genezės baigiamasis etapas.