Težave z erosom Senegačnik, Brane
Keria (Ljubljana.),
12/2022, Letnik:
24, Številka:
1
Journal Article
Recenzirano
Odprti dostop
Eros sodi med »osnovne fenomene človeškega obstoja« (E. Fink) in presega območje literature, tudi njegova literarna fenomenologija pa je neobvladljivo široka. Članek v prvem delu skicira razmerje med ...predrefleksivno resničnostjo (Merleau-Ponty) erotičnih pojavov in njihovimi konceptualnimi in poetičnimi izrazi v literaturi arahajske in klasične dobe. Ti izrazi so močno odvisni od dinamike in oblike erotičnih izkušenj, od njihove religiozne in kulturne interpretacije (sem spada tudi vprašanje dvojnosti oziroma enotnosti Erosa in Afrodite in njunih kultov), pa tudi od žanrskih konvencij. V nadaljevanju so obravnavani trije primeri zelo različne in kompleksne etične tematizacije erosa/Erosa. Vloga Erosa v Teogoniji ni jasna: očitno pa je, da ni omejena na to, kar danes opredeljujemo kot biološki svet, temveč njegova kozmogonična moč sega tudi v anorgansko oziroma geološko realnost na eni in v kulturo na drugi strani. Eros v Sofoklovi Antigoni je poguben, kot je v tragediji običajno; v nasprotju s konvencionalnim prepričanjem, ki ga izrazi zbor, pa ni izvor krivičnega ravnanja, ampak vsaj v začetku presenetljivo deluje v svojskem soglasju z velikimi zakoni. Tudi vloga Afrodite v Sapfinem fragmentu 16 (Voigt) je bila deležna izredno različnih interpretacij: med sodobnimi, ki jo večinoma vrednotijo izrazito pozitivno, je najti tudi takšno, po kateri je erotično poželenje temelj nove (ženske) moralne subjektivitete; ne glede na utemeljenost in obranljivost takšna teza dokazuje izredno dinamičnost in kompleksnost erotičnega fenomena ne le v arhajski poeziji sami, temveč tudi in še bolj v njeni sodobni literarni in kulturološki kritiki.
The paper outlines the methodological orientation of Arūnas Sverdiolas’s scholarship and his school towards the praxis of the hermeneutic understanding of concrete cultural phenomena and takes this ...approach into the field of the phenomenology of literature. The attempt begins with a definition of the literary work in the hermeneutic framework of discourse, in which the work is considered to be an utterance that expresses an originary grasp of world phenomena. This capacity of the work to express is enabled by the operative mechanism of discourse, which binds, by the means of grammar and reference, the linguistic form of the work to the intentional structure of experience. To show this mechanism at work, the paper looks into Alfonsas Nyka-Niliūnas’s project of self-creation: Sverdiolas examines the poet’s diaries to reconstruct his effort of cultivating his poetic ego along the hermeneutic lines of the existential time, while Nyka-Niliūnas himself expresses this self-conception poetically as a more general phenomenon – the phenomenon of poetic self-consciousness as such – in the poem “Autobiography 1986”.
Suvremena teološka misao razmatra gotovo sva bitna
pitanja s gledišta ili barem pod utjecajem neke filozofijske perspektive nerijetko
fenomenološkog karaktera. U tom ozračju, pojavu liturgije u ...filozofijskome
mišljenju, ali i u filozofijski orijentiranoj teologiji, uvjetovao je 'fenomenološki
obrat' teologije. No posljednjih desetljeća bilježi se također i 'teološki
obrat' fenomenologije koja se sve snažnije povezuje uz izvorne modalitete
religioznoga života – Pismo i liturgiju. Filozofsko-teološki susret na području
liturgije i Pisma ukazuje na obnovljeni pristup 'samim stvarima' vjere koje
ponovno postaju izvor razumijevanja kršćanskoga religioznog života. U ovom radu
kritički analiziramo jedan takav primjer domišljanja liturgije kao mjesta 'dvostrukog
obrata'. Riječ je o projektu 'fenomenologiji
liturgije' francuskog filozofa i teologa Jean-Yvesa Lacostea. U obradi
fundamentalno-teoloških tema, on se vodi fenomenologijskim pristupom pitajući
se o antropološkoj poziciji i eshatološkom identitetu liturgijskog bivstvovanja
'pred Bogom koji dolazi'. Prvi dio ovoga rada obrađuje teorijska polazišta
Lacosteove 'fenomenologije liturgije', izdvajajući neke bitne odrednice koje
formiraju njegov specifični pristup liturgiji. Fenomenološka ontologija
prostora ('mjesto') i vremena ('interval'), u tome tematskom krugu, imaju ključnu
ulogu. Drugi dio propituje fenomenološki i antropologijski profil Lacosteove
fenomenologije liturgije koji se razvija polazeći od analitike iskustvenih
stanja bivanja coram Deo. U tom okviru, kritika čuvstvene svijesti i
kenotička izloženost subjekta, nalažu se kao dva stožerna teorijska trenutka
preko kojih Lacoste razlaže artikulaciju čovjekove humanosti u okrilju obrednoga
bogoslužja . Na koncu, autor ovoga članka vrjednuje cjelokupni Lacosteov teorijski sklop u
odnosu na suvremeno filozofsko-teološko mišljenje liturgije, te kritički propituje
pojedina ograničenja ovoga fenomenološkog nacrta.
Contemporary theological thought considers almost all important issues
from the point of view or at least under the influence of some philosophical
perspective, often of phenomenological character. In this sense, the emergence
of the liturgy in philosophical thought, but also in philosophically oriented
theology, was conditioned by the ‘phenomenological turn’ in theology. But in
recent decades, there has also been a 'theological turn' in phenomenology, which
is increasingly related to the original modalities of religious life -
Scripture and the liturgy. The philosophical-theological encounter in the
sphere of liturgy and Scripture points to a renewed approach to the ‘very
things’ of faith that are once again becoming a source of understanding of
Christian religious life. In this paper, we critically analyse one such example
of conceiving the liturgy as a place of ‘double turn’. It is about a project of
the 'phenomenology of the liturgy' by the French philosopher and theologian
Jean-Yves Lacoste. In treating the fundamental theological topics, he is guided
by a phenomenological approach, asking about the anthropological position and
eschatological identity of liturgical existence 'in the face of the appearing
God'. The first part of this paper deals
with the theoretical starting points of Lacoste's 'phenomenology of liturgy',
distinguishing some important determinants that form his specific approach to
liturgy. The phenomenological ontology of space (‘place’) and time
(‘interval’), in this thematic circle, play a key role. The second part
examines the phenomenological and anthropological profile of Lacoste's
phenomenology of liturgy, which is developing starting from the analytics of
the experiential states of being coram Deo. In this context, the criticism of
emotional consciousness and the kenotic exposure of the subject are imposed as
two pivotal theoretical moments through which Lacoste explains the articulation
of man’s humanity in the fold of ritual worship. Finally, the author of this
article evaluates the entire Lacoste’s theoretical structure in relation to
contemporary philosophical-theological judgment of the liturgy, and critically
examines certain limitations of this phenomenological draft.
straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba Straipsnio tikslas – atskleisti formalizmo ir fenomenologijos sąryšius Vosyliaus Sezemano estetikoje. Sezemanas estetikai skirtuose ...straipsniuose „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ (1922), „Poetinio vaizdo prigimtis“ (1925), „Menas ir kultūra“ (1927) polemizavo su formalistine meno samprata. Tačiau išsamiausiai formalistinės meno sampratos kritika yra atskleista „Estetikoje“ (1970), nuodugniai pristatant estetinės struktūros sampratą. Šiame straipsnyje autorius pirmiausia analizuoja svarbiausius formalistinės meno istorijos bruožus, o tada nagrinėja, kaip Sezemanas meninės formos konceptą transformuoja į estetinės struktūros sampratą. Formalistinė meno analizė atveda nuo grynai autonomiškos formos prie stiliaus, kuris yra siejamas su bendruomenišku buvimu pasaulyje. Regimo vaizdo aspektų analizė parodo, kad regimumas turi būti susietas su regėjimu ir jo nuostatomis. Sezemanas atsisako dualistinės juslinės medžiagos ir inteligibilios formos perskyros ir vietoj jos siūlo estetinės struktūros sampratą. Jis atskleidžia juslinės estetinio objekto struktūros sąryšį su patiriančiuoju subjektu. Estetinė vertybė gali būti atveriama kaip reikšminga tik dalyvaujant subjektui ir turint reikiamą kontempliatyvią nuostatą. Meno analizė turi apimti ne tik individualią objekto išraiškos struktūrų, bet ir suvokimo ir jo nuostatų fenomenologinę analizę. Formalizmo ir fenomenologijos derinys būdingas visiems Sezemano estetikos lygmenims. Struktūrinė analizė atskleidžia meno kūrėjo, meno kūrinio ir meno suvokėjo sisteminį sąryšingumą.
Što još može fenomenologija? Finci, Predrag
Filozofska istraživanja,
10/2021, Letnik:
41, Številka:
3/163
Journal Article
Recenzirano
Odprti dostop
Our time has seen the end of the “big narrative”, the era in which there are no reliable criteria, making it difficult to establish what can and cannot be considered art. Phenomenology has conveyed ...very clear views on this matter. Its most prominent representatives draw attention even nowadays. Can philosophies that use the phenomenological method offer answers on the nature of the arts, what art is, and its essence? The author claims that this is still possible, but with the realisation regarding different aesthetic experiences and the new historical and social situation.
Publikuojamas P. Ricoeuro straipsnių rinkinio „Interpretacijų konfliktas. Esė apie hermeneutiką“ įvadinio straipsnio vertimas. Šiame straipsnyje aptariamas vadinamasis hermeneutinės problemos skiepas ...fenomenologiniam metodui. Apžvelgiamas hermeneutikos formavimasis, aptariami semantinis, refleksijos ir egzistencinis hermeneutikos lygmenys. Teigiama, kad simbolis yra kiekviena reikšmės struktūra, kurioje tiesioginė, pirminė, raidiška prasmė žymi dar ir kitą – netiesioginę, antrinę, perkeltinę prasmę, kuri gali būti suvokta tik per pirmąją. Interpretavimas yra minties darbas, kurį sudaro paslėptos prasmės iššifravimas regimoje prasmėje, raidiškoje reikšmėje implikuotų reikšmės lygių išskleidimas. Refleksija turi būti netiesioginė dėl to, kad egzistencija pasirodo tik gyvenimo dokumentuose, ir dėl to, kad sąmonė pirmiausia yra melaginga sąmonė, todėl nuo nesupratimo iki supratimo reikia pakilti per koreguojančią kritiką. Ontologija jokiu būdu negali būti atskirta nuo interpretavimo. Ji lieka rate, kurį sudaro interpretavimo darbas ir interpretuojama būtis.
Publikuojamas Maxo Schelerio veikalo „Formalizmas etikoje ir materialinė vertybių etika“ ištraukos vertimas. Jame nagrinėjama asmens ir asmenybės sąvokų reikšmės, aptariama atsakomybės problema. ...Asmuo suvokiamas kaip prasmės vienybės jungiamų intencionalių aktų subjektas. Psichinė būtis neturi nieko bendro su asmens būtimi. Tam, kad pasireikštų asmenybė, reikia būti ir tokiu žmogumi, kuriame tiesiogiai atsiskleistų jo kūno valdymas ir kuris pats tiesiogiai jaustųsi savo kūno šeimininku. Asmens idėją reikia skirti nuo dvasinės substancijos ir charakterio sąvokų. Dorovinės atsakomybės sąvoka remiasi tiesioginiu savaveiksmiškumo ir jo dorovinio vertingumo žinojimu. Tikrą asmenį, jo gyvenimo apraiškas ir veiksmus sugebame vertinti pagal jo paties imanentines vertinamąsias intencijas, o ne tik pagal visuotinai priimtas dorovės normas. Asmens giluminių versmių supratimas, kurio pasiekiame per meilę jam pačiam, padeda mums suvokti jo idealią individualią vertybių sistemą. Psichologijai asmuo yra visiškai transcendentiškas.
Straipsnyje analizuojama amerikiečių fenomenologo Aarono Gurwitschiaus grynosios sąmonės ir intencionalumo koncepcijos. A. Gurwitschius derino E. Husserlio ir geštaltpsichologijos atstovų idėjas. E. ...Husserlis teigė, kad išgyvenimas yra mažiausiai keturvietis santykis, kurį sudaro subjektas, interpretanda (tai, kas interpretuojama, įprasminama), prasmė (noema) ir objektas. A. Gurwitschius teigia dvivietį intencionalinį santykį (subjektas – objekto dalis). Jis siūlė pašalinti ego-polių iš transcendentalinės grynosios sąmonės sudėties ir palikti subjekto vietą intencionaliniame akte tuščią. Sąmonės vienovę A. Gurwitschiaus fenomenologijoje užtikrina sąmonės lauko periferija, kurią sudaro intencionaliniai aktai, buvę prieš aktualiai išgyvenamą, tam tikras jutiminio pasaulio segmentas ir nuosavas kūnas. Aptariamos objektų konstitucijos sąmonėje, tematinio lauko, egzistavimo tvarkų sampratos. Straipsnio autorius teigia, kad amerikiečių fenomenologo pateikta sąmonės lauko sandaros analizė yra originaliausia ir vertingiausia jo koncepcijos dalis.
Straipsnyje analizuojama fenomenologinės etikos teorijos raida. F. Brentano intencionalių aktų klasifikacija nurodo etikos pirmenybę kitų fenomenologinio mąstymo atmainų atžvilgiu. Etinio santykio ...pagrindu analizuojami meilės-neapykantos aktai. Jų dialektinių formų tyrimas nurodė, kad dėl jų priklausomybės nuo reprezentacijų ir sprendimų disharmonijos meilės-neapykantos aktai iš esmės pasireiškia neatskirai, bet sudaro vieningą aktų klasę. Parodyta, kad meilės-neapykantos santykis yra individualizuojantis. Meilės-neapykantos imperatyvai interpretuojami dviem plotmėmis: individualiąja – kaip šį santykį įribinantys ir paverčiantys jį etiniu santykiu veiksniai; socialine – kaip kuriantys, palaikantys ir atkuriantys socialumą. Fenomenologinė etika nekonstruoja etinio elgesio taisyklių. Etikos principų neįmanoma sukonstruoti – jie nuolat konstituojami, tematizuojant imperatyvus konkrečių meilės-neapykantos aktų pagrindu. Dėl to etika nuolat išlieka aktuali – jos principų konstitavimas neatsiejamas nuo stichiško socialumo formavimosi. Bandant socialumą reglamentuoti per institucionalizuotą teisingumo sistemą, atsiduriama anapus etinio santykio.
Huserliškoji fenomenologija atseka patirtį iki jos ištakų gyvoje dabartyje, kurią konstituoja dvi viena kitą paneigiančios ir viena su kita susijusios struktūros: pastovumas ir tėkmė. Šis esė ...išskiria tas struktūras bei jų sąsajas jų abipusio konstituavimo lygmenyje, kaip jos pasirodo dzenbudizme ir jo praktikoje. Šiame kontekste tos struktūros atveria tai, kas dzenbudizme yra tuštuma, liudydamos patirties lygmenį, kuriam pavadinti stokojame žodžių. Fenomenologijai šis lygmuo ankstesnis nei aktyvus ar pasyvus konstituavimas bei tematizacija. Versta iš Mickunas, A Phenomenology of Zen //P. Blooser et al. (eds), Japanese and Westem Phenomcnology. Kluwer Academic Publishers, 1993. Chapter 18, p. 263--273. Vertė LFSI doktorantė Danutė Bacevičiūtė
PDF
