Straipsnyje klausiama: ką nagrinėja filosofinė poetika; koks jos tyrimo kelias; kokios gretimos jai filosofinės disciplinos; kokios jos paradigmos; ar tai visuminė žiūra, atspindinti pasaulėvaizdį? ...Teigiama, jog kalbiškumas, nukreiptumas, atvirumas, kūrybinė kreiptis, sambūvis, gyvenamas pasaulis, pasaulėvaizdis, laikiškumas, įvykiškumas, tragizmas, daiktiškumas, imlumas, demokratiškumas – filosofinės poetikos paradigmos, leidžiančios ją traktuoti kaip autonomišką visuminę žiūrą.
Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Straipsnyje analizuojamos neoscholastinės filosofijos metodo koncepcijos tarpukario Lietuvoje, nurodomos jų teorinės prielaidos, eklektiškumas ir prieštaravimai. Ortodoksinės katalikų filosofijos ...metodologinės aspiracijos atitiko tomizmo intelektualines nuostatas. Neortodoksinė katalikų filosofija buvo transformuota metalogikos (A. Jakštas), reliatyvistinės filosofijos (P. Dovydaitis) ir fenomenologijos (I. Tamošaitis) idėjų ir todėl neatitiko neotomistinių metodo koncepcijų, buvo artimesnė spiritualistinei filosofijos tradicijai. A. Jakštas siūlė filosofijos racionalius samprotavimus papildyti vadinamąja ekstazės logika pasitelkiant intuiciją. P. Dovydaičio požiūriu, filosofinis pažinimas (kaip ir mokslinis bei religinis) yra reliatyvus, pažinti gamtinį pasaulį galima tik transcendencijos akivaizdoje, filosofija turi derinti savo problemas su etika ir religija. I. Tamošaitis bandė išlikti tomizmo rėmuose deklaruodamas Aristotelio ir Tomo Akviniečio artimumą fenomenologijai. Jis filosofijos pažinimą bandė papildyti religine intuicija teigdamas, kad absoliuto pažinimas nėra išorinis įžvelgimas, bet dvasinis regėjimas. Toks metodo supratimas lėmė filosofijos subjektyvistinį pobūdį.
Straipsnyje per naratyvo sklaidos analizę išryškinami naratyvo bruožai: daugiaprasmiškumas, neišbaigtumas ir svarba ugdymo procese. Naratyvas nagrinėjamas postmodernistiniu ir fenomenologiniu ...požiūriu, pristatomas praktinis jo ugdymo aspektas. Remiantis fenomenologinio tyrimo rezultatais naratyvas atskleidžiamas muzikinio ugdymo procese. Mokytojo naratyvas atlieka ne tik komunikacijos, žinių ir vertybių perdavimo bei muzikinės reikšmės įvardijimo funkciją, bet ir atveria ugdytiniui platų horizontą suvokti pasaulio unikalumą ir saviraiškai per muziką.
The article analyses social, educational discourse of children’s summer free-time, emphasising parents’, as adults, conceptions. The information received during the conversation- interview with ...parents is being defined. Texts’ content analysis is being carried out and parents’ conceptions, that enable to state about perception of educational significance of children’s free-time, are being distinguished. Qualitative research has disclosed that: child’s “difference” during summer free-time is not acceptable to parents, since it is interpreted through child’s role in school study. Therefore, children become “unfamiliar” for their parents, as they are more independent, easily act in home surrounding, seek for new experience, observe, experiment, and choose activities. Their difference discord with previous parents’ images, the basis of which is formed by understanding that children’s activities, are adults’ concern. Parents are not ready to understand a child as an individual, managing to choose free-time’s content and forms. Consequently, such free-time situations, when children act differently comparing with school study time are not acceptable to parents. Parents’ conceptions regarding child’s self-expression are simplex, their notional context usually is as follows: “me and my child”, not “me” and “child” or “both of us”. The conception children’s free-time is the time that children can dispose at their own discretion to satisfy various needs (cognitive, communicational, recreational, hedonistic, etc) is not acceptable to parents. Children’s free-time in summer means new troubles for parents. In order to avoid this, parents enroll children in activities such as housework, working in the garden, kitchen garden, etc, making them stay in the surrounding that parents can easily control. Parents are not satisfied especially with child’s contemporaries, since they think that child becomes uncontrolled and unattended. Free-time is child’s activities that parents are responsible for – such summer free-time conception is acceptable to parents.
The second part of the article aims to specify the paradox of subjectivity and to explicate the phenomenological foundations of the methodology of the social sciences. There are four main problems. ...They are following: first, the problem of the relation between sociology and philosophy; second, the problem of the relation between “I” and “It”; third, the problem of the relation between ideal types and practical typification; fourth, the problem of the relation between phenomenological epoché and epoché of the natural attitude.
Antroje esė dalyje nagrinėjama subjektyvumo problema. Pirma, eksplikuojamas žmogaus subjektyvumo paradoksas trijuose – filosofijos, socialinių mokslų metodologijos ir natūraliosios laikysenos – lygmenyse. Antra, tikslinami galimo profesinio darbo pasidalijimo tarp filosofijos ir socialinių mokslų subjektyvumo tyrimų srityje aspektai. Trečia, išskleidžiama fenomenologiškai grindžiama Aš ir Tai skirtis. Ketvirta, analizuojama praktinių tipizacijų ir idealiųjų tipų skirtis atskleidžiant ikipredikatinio subjektyvumo kasdieniame pasaulyje ir tematizuojamo subjektyvumo moksliniame pasaulyje reikšmes. Kritiškai svarstoma skirtis tarp natūralistinės laikysenos ir fenomenologinės laikysenos.
Straipsnyje nagrinėjama savasties ir kasdienio pasaulio problemos. Konstatuojama, kad filosofijai žmogaus savivokos klausimo susietis su žmogaus vieta ir baigtiniu laiku niekada nebuvo neproblemiška ...nuostata. Glaustai pristatomos subjekto ir pasaulio sąvokos R. Descarteso, G. W. Leibnizo, I. Kanto filosofinėse teorijose. Teigiama, kad šių filosofų teorijos – tai sąmoningai atsiribojusio nuo kasdienybės pasaulio žmogaus patirtis. Nedalyvavimo pasaulyje faktas yra ne išvestinė, retrospektyviai išskiriama, minėtų filosofinių nuostatų ypatybė, bet pasaulio pažinimo sąlyga ir etinis tikslas. Mąstančiojo žmogaus nedalyvavimas pasaulyje leidžia šį pasaulį modeliuoti ir taip jį pažinti ar įtvirtinti etines vertybes. Argumentuojama, kad L. Wittgensteinas perkėlė filosofinio diskurso centrą iš pažinimo galimybės sąlygų į kalbos galimybės sąlygų aptartį. Jo izoliuotasis subjektas nėra identifikuojamas kaip absoliučiai nesuvokiama pasaulio riba – jis parodo save ir taip „išstato“ pats save. Daroma išvada, kad nepaisant filosofijos ambicijų pateikti savasties ir kasdienybės sisteminį aprašymą, žmogų ir pasaulį priešstatančiai filosofijai trūksta ne išminties, bet meilės.
Polio Rikioro kelias Sverdiolas, Arūnas
Problemos,
09/2014, Letnik:
28
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje glaustai pristatomos prancūzų filosofo P. Ricoeuro filosofijos ištakos ir svarbiausios nagrinėtos problemos. Šio filosofo išeities taškas buvo E. Husserlio fenomenologija, ypač ...transcendentalinio ego problematika ir sunkumai, su kuriais susidūrė E. Husserlio transcendentalinis idealizmas. P. Ricoeuro teigimu, valia, o ne suvokimas yra pirminis sąmonės fenomenas. Jis siekė grįžti prie subjektyvaus požiūrio į kūną, kad būtų restauruotas autentiškas mąstantis „aš“. Fenomenologija atskleidžia neutralias sąmonės struktūras arba abstrakčias galimybes, o nuo jų reikia eiti prie egzistuojančios sąmonės galimybių. P. Ricoeuras skyrė ženklą ir simbolį, reikalavo imtis simbolių kalbos filosofinės analizės. Filosofavimo išeities taškas turi būti ne pačios filosofijos sferoje, bet ikifilosofinėje kalboje, sudarančioje pagrindą filosofinei refleksijai. Filosofinė mintis įeina į hermeneutinį ratą, kurį sudaro interpretuojamas tekstas, suteikiantis prasmes, ir interpretacinė veikla, perimanti šias prasmes; filosofija tampa hermeneutika.
Publikacijoje apžvelgiama žinojimo sociologijos disciplinos raida, pateikiamos svarbiausios jos nagrinėjamos sąvokos ir tyrimo tikslai. Teigiama, kad tikrovė yra sociališkai konstruojama ir kad ...žinojimo sociologija turi analizuoti šio konstravimo procesus. Ji turi aiškinti ne tik empirinę žinojimo įvairovę visuomenėse, bet taip pat ir procesus, dėl kurių bet kuris žinojimas tampa sociališkai pripažinta tikrove. K. Marxo tezė, kad žmogaus sąmonę apsprendžia jo socialinė būtis, tapo bazine žinojimo sociologijos teze. Terminą „žinojimo sociologija“įvedė M. Scheleris. Jis teigė, kad visuomenė lemia idėjų būtį, bet ne jų prigimtį ir pabrėžė individualaus žmogiškojo žinojimo aprioriškumą, kuris prasmės sistemą įgyja visuomenėje. K. Mannheimas teigė, kad visuomenė sąlygoja ne tik žmogiškosios idealizacijos formą, bet ir turinį. Jam svarbiausias buvo ideologijos reiškinys. Skyrė partikuliarinės, totalinės ir bendrosios ideologijos sąvokas. R. Mertonas siekė sujungti žinojimo sociologijos ir struktūrinės funkcinės teorijos pozicijas. Autoriai išplečia šios sociolgijos tyrimo objektą teigdami, kad ji turi tirti ne tik idėjų istoriją, bet viską, kas visuomenėje laikoma žinojimu.
Straipsnis skirtas prancūzų fenomenologo M. Dufrenne’o estetinio patyrimo sampratai. Šis patyrimas traktuojamas kaip teigiamas egzistencialus patyrimas, reiškiantis grįžimą prie paties daikto, jis ...atkuria dingusią žmogaus ir pasaulio, žmogaus ir gamtos vienybę. Šio patyrimo subjektas visas yra estetinio objekto laike ir erdvėje, nes objektyvus pasaulis redukuojamas. Jo sąmonės intencionalumas – ne nukreiptumas, o dalyvavimas. Refleksijos ir jausmo santykis estetiniame patyrime negali būti aiškiai apibrėžtas. Aptariama aiškinančioji ir suprantančioji refleksija. Būdamas egzistencialaus santykio išraiška, huserliškosios esmės intuicijos modusas, estetinis patyrimas gali būti tik toks, koks yra, t. y. nėra jokio pagrindo kalbėti apie jo vystymą ar kitimą priklausomai nuo kokių nors istorinių ar socialinių priežasčių. Tokia pozicija iš esmės antiistoriška: nors estetinis patyrimas ir estetinis objektas traktuojami kaip vieno ryšio momentai, to ryšio kitimas, distancijos tarp jų momentų pasikeitimas nėra aptarti.
PDF
