Viena iš svarbiausių psichologijos problemų – gnoseologinis ryšys tarp pažinimo objekto ir subjekto. Tai, kad psichologijoje egzistuoja daugybė teorijų ir krypčių, rodo, kad krizė įveikiama sunkiai. ...Vienas iš problemos sprendimo būdų – papildomumo principo taikymas, kuris teigia, kad norint atkurti reiškinio vientisumą, pažinimui reikia taikyti viena kitą šalinančias, papildomas sąvokų klases. Daug psichologinių faktų gali būti apjungti, naudojant šį principą. Skirtingi rezultatai, gauti skirtingomis sąlygomis, remiantis skirtingomis prielaidomis, papildo to paties reiškinio vaizdą. Tyrimai daro ženklų poveikį tiriamam objektui. Psichologijoje – tai dalis šalutinių kintamųjų problemos. Tiriant reiškinius, būtina taikyti „ekologinį požiūrį“. Papildomumo principo taikymas nereiškia tradicinių metodų ir kategorijų, šis principas siūlo taikyti papildomą tradicinių požiūrių aprašymą.
Straipsnio antrojoje dalyje nagrinėjami pažinimo problemos sprendimo marksistinėje filosofijoje metodologiniai pagrindai. Šios filosofijos prielaidomis buvo pažinimo kaip kūrybinės veiklos (G. W. ...Hegelis) traktuotė ir jutiminio pasaulio realumo pripažinimas (prancūziškasis materializmas). Šių dviejų prielaidų apjungimas tapo įmanomas atsiradus naujam požiūriui į teorijos ir praktikos santykį. Teorija ir praktika yra dvi gamtos sužmoginimo pusės. Tikrovė yra žmogaus jutiminė veikla, praktika. Teorinio pažinimo pagrindas yra realus praktinės žmonių veiklos procesas. Teorinės problemos, kildamos iš praktikos, išlaiko ryšį su anksčiau spręstomis teorinėmis problemomis. Marksistinės gnoseologijos požiūriu, pažinimas negali būti paaiškintas nei subjektyvistiškai, nei objektyvistiškai, t. y. nei kaip mąstymo veikla, nei kaip jutiminės tikrovės poveikis žmogui. Pažinimo procesas yra atskiras realios žmogaus sąveikos su gamta, gamtos sužmoginimo, žmogaus pasaulio kūrimo, praktikos aspektas ir gali būti išskirtas tik mokslinės abstrakcijos būdu. Laisvės principą galima taikyti ir pažinimo bei jo rezultatų apibrėžimui.
Perspausdinamas V. Sezemano enciklopedinis straipsnis, kuriame pristatoma gnoseologija kaip filosofinė disciplina. Tai pažinimo teorija, nagrinėjanti pažinimo kilmę, vyksmą, sudėtį, rūšis, santykį su ...tikrove, vaidmenį žmogaus gyvenime. Gnoseologijos išeities taškas yra pažinimo fenomenologija, t. y. tikslus pirmykščių pažinimo duomenų ir tuos duomenis apdorojančių mąstymo procesų aprašymas. Apžvelgiamas subjekto ir objekto santykis pažinimo procese, pristatomos svarbiausios gnoseologijos kryptys – racionalizmas ir empirizmas bei žymiausi jų atstovai. Pažinimas yra transcendentinis aktas: subjektas pagauna būtį, kuri nepriklauso nuo pažinimo akto. I. Kanto kriticizmas priskiriamas imanentinėms gnoseologijos teorijoms. Kritiškasis realizmas, arba neorealizmas, pažinimui priskiria tik simbolinę reikšmę: mūsų pagaunami fenomenai ne atvaizduoja pačią būtį, bet tik jai atstovauja, nes jų kokybė ir sudėtis neatsiejamai susieta su žmogaus psichofizine organizacija. Nuo gnoseologijos reikia skirti žinojimo teoriją, kuri nagrinėja žinojimo (kaip pažinimo akto rezultato) sudėtį bei sąrangą.
Idealybė Vinciūnas, Juozas
Problemos,
09/2014, Letnik:
1
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje nagrinėjama idealybės problema, aptariamos jos filosofinės ir gamtamokslinės sampratos. Teigiama, kad dualistinė idealybės koncepcija pripažįsta idealybės ir fiziologinių procesų ...lygiagretumą, dvasios nepriklausomumą nuo kūno. Materialistinė koncepcija idealybę tapatina su materialiais procesais. Straipsnyje teigiama, kad idealybė, kaip objektyvaus pasaulio subjektyvus paveikslas, atsiranda praktiniame visuomeninio individo santykyje su tikrove, su jį supančiais praktiniu požiūriu jam svarbiais daiktais ir procesais. Idealybė atsiranda tada, kai susiklosto savosios veiklos supratimas, kai psichinė žmogaus veiklos forma įgyja savarankiškumą tikrovės atžvilgiu, kai žmogus pradeda šia forma operuoti nekeisdamas tikrovės, kurios atspindys ji yra. Daroma išvada, kad idealybė atsiranda tada, kai atspindėjimas tampa ne tik kai kurių tikrovės pusių fiksavimu, bet kai šie izomorfiniai tikrovės pėdsakai pradedami laikyti reikšmingais pačiam individui.
Straipsnyje marksistinės gnoseologijos, arba dialektinės materialistinės metodologijos, požiūriu nagrinėjama loginė metodologinė dedukcijos problema. Teigiama, kad marksistinė gnoseologija, atmesdama ...stebėtojiškąją metodologiją, visiškai naujai iškelia mokslinio tyrimo teorinių pagrindų problemą. Įrodžius pažinimo veiklos praktinį-materialinį sąlygotumą, pažinimo rezultatai įgyja istoriškai kintančio visuomeninio-praktinio patyrimo teorinio apibendrinimo prasmę. Kiekviename mokslo išsivystymo etape pažinimo rezultatų pobūdis pasireiškia funkciniu sprendimų nesavarankiškumu ir jų tarpusavio logine subordinacija. Šių teorinio aiškinimo aspektų išskyrimas bei jų tarpusavio santykio nustatymas sudaro dedukcijos teorijos gnoseologinės interpretacijos esmę. Teigiama, kad dialektinė materialistinė metodologija, išaiškindama formalių sistemų savybių objektyvų turinį, konstatuoja ir deduktyvių mokslų loginės specifikos santykinumą.
Straipsnyje aprašoma kibernetinio modeliavimo vieta bendroje modeliavimo tipų klasifikacijoje. Autorius, siekdamas išanalizuoti kibernetinio modeliavimo gnoseologinės kategorijos statusą, siekia ...apibendrinti kibernetinio modeliavimo kaip mokslinio pažinimo metodo supratimą. Susiformavus kibernetikai, modeliavimas įžengė į naują etapą, kuriame kur kas plačiau atsiskleidė šio pažinimo metodo gnoseologinė vertė. Kibernetinis modeliavimas padėjo suprasti iš esmės naujas šio plačiai taikomo metodo savybes, suteikė jam naujų elementų, turinčių didelę perspektyvinę vertę, padarė šį metodą veiksmingesnį. Kai kalbama apie principines modeliavimo metodo galimybes, pirmiausia turima galvoje kibernetinis modeliavimas. Nustatant kibernetinio modeliavimo vietą modeliavimo tipų klasifikacijoje keliami klausimai: ar galima kalbėti apie kibernetinį modeliavimą kaip atskirą modeliavimo tipą, apie kibernetinių modelių ypatumus, ar kibernetikoje taikomi modeliai turi požymių, išskiriančių juos iš visų modeliavimo tipų? Daroma išvada, kad kibernetinis modeliavimas kaip atskiras, savarankiškas modeliavimo tipas išsiskiria tik tada, kai klasifikuojami modeliavimo tipai pagal mokslų objektus.
Straipsnyje analizuojama gnoseologijos pagrindų problema ir jų metodologinė specifika naujųjų amžių (ypač R. Descarteso) filosofijoje. Gnoseologija – ypatinga tyrimo sritis, nes jos objekto – ...pažinimo proceso – aiškinimo sąlyga yra pats pažinimo procesas. Naujųjų amžių filosofijoje gnoseologinė problematika plėtojama atsižvelgiant į akivaizdžiai išryškėjusią pažinimo rezultatų taikomąją funkciją. Į pirmą vietą iškyla mokslo metodo, kaip universalaus minties kelio į tikrąjį žinojimą problema. Mokslo metodo tikrumas siejamas su jo universalumu. Iškilusi induktyvizmo-deduktyvizmo alternatyva siejasi su normatyvistine mokslo metodo, kartu ir pažinimo teorijos uždavinių samprata. R. Descarteso nuopelnu laikoma tai, kad jis pirmasis suformulavo klausimą, kaip ribotas žmogaus protas gali nekritiškai mąstyti būties realumą. Konstatavus, kad būties idėjos kriterijai negali būti vidiniai, o tik išoriniai mąstymo atžvilgiu, gnoseologijos pagrindams suteikiama konstituojančio (generuojančio) faktoriaus prasmė: gnoseologinių kriterijų reguliatyvinė funkcija susieja su jos genezės problema. R. Descartesas pradėjo filosofinę tradiciją, kuri reguliatyvinius filosofinio mąstymo kriterijus sieja su jų genezės prielaida.
Straipsnyje nagrinėjami Lietuvoje dirbusio vokiečių filosofo J. H. Abichto (1762–1816) filosofijos svarbiausi principai. Teigiama, kad žmogaus prigimties dvasiškojo prado pažinimo derinimas prie I. ...Kanto gnoseologijos principų buvo pagrindinis J. H. Abichto etikos sąlyčio su kritine filosofija taškas, kuris buvo jo gnoseologijos pagrindas. Remdamasis pažinimo tendencijų dimensionavimu, J. H. Abichtas kūrė pažinimo pasaulio modelį. Pripažindamas nepriklausomai nuo subjekto sąmonės egzistuojantį pasaulį, jis atsiribojo nuo subjektyvistinių kantizmo raidos tendencijų. Subordinuodamas kūniškuosius polinkius dvasiškiesiems, filosofas gynė laime užsibaigiančią žmogiškosios būties harmoniją, o šiai subordinacijai išsaugoti naudojo I. Kanto kategorinį imperatyvą. J. H. Abichtas suapriorino žmogaus prigimties dvasiškojo prado, kaip jausmų objekto, pažinimą, pagrindė jausmų apriorinę kilmę. Daroma išvada, kad šviečiamosios tradicijos ir kritinės filosofijos sinteze užsibaigusi J. H. Abichto etika neišsprendė nei etinės tradicijos, nei kritinės etikos prieštaravimų.
Apžvelgiama Vilniaus universiteto Filosofijos katedros 1972–1975 m. bendrų posėdžių tematika. Filosofai daug dėmesio skiria aktualioms visuomenės ir mokslo raidos problemoms nagrinėti. Visos šios ...problemos yra susijusios su pagrindinėmis šiuolaikinio mokslo raidos tendencijomis. Nemažai sunkumų sudaro gnoseologijos klausimai. Dėl spartaus kitimo ne tik matematikoje, gamtos moksluose, bet ir visuomenės moksluose, kyla sudėtingų tų mokslų metodologijos problemų. Aptarti sociologijos objekto, politinės ideologijos ypatybių, istoriografijos metodologijos klausimai, konstatuota, kad reikia aiškiai skirti istoriografijos ir sociologijos objektus.
Straipsnyje analizuojamos Romano Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį ...pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcionistinių pozicijų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška, mikrokosmas, talpinąs savyje pačią būties esmę. R. Bytautas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą, teigė, kad iš ateistinių įsitikinimų bei materialistinės pasaulėžiūros jokiu būdu neišplaukiąs amoralizmas. Kultūrosofinius ir socialinius klausimus sprendė taip pat iš savo ontologinių pozicijų – tautos egzistenciniu pagrindu laikė jos dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios dvasinės saviraiškos siekiančią asmenybę. Pripažindamas, kad klasinę visuomenės struktūrą nulemia ekonominiai santykiai, R. Bytautas postulavo tos struktūros tikslingumą.
PDF
