Rezultati procene koji se saopštavaju u ovom članku deo su šireg istraživanja o demografskim prilikama i stanovništvu, preduzetog u okviru projekta "Naselja i stanovništvo Oblasti Brankovića 1455. ...godine", koji je organizovao Odbor za naučno proučavanje stanovništva Srpske akademije nauka i umetnosti.
Osnovu za procenu demografskih parametara predstavljali su rezultati fiskalnog popisa iz 1455 godine. Popis su sprovele turske vlasti po osvajanju Oblasti Brankovića, koja je geografski pripadala jednom delu današnjeg Kosova. On je spadao u kategoriju feudalnog popisa, u kojem su registrovane novčane i naturalne obaveze stanovništva prema lokalnim feudalnim vlastima. Prema propisima turskih vlasti predmet popisa su predstavljali poljoprivrednici i drugi stanovnici sela i mešovitih naselja, a ne i stočari i stanovništvo gradskih naselja kao i ono koje je bilo u vojnoj i feudalnoj službi.
Popisom je obuhvaćeno 645 sela, uključujući i 42 opustela, 1 mešovito naselje 15 crkava i manastira, medu kojima i 2 napuštene i 31 mezra. Za svaku od ovih jedinica registrovana su imena muškaraca i žena-udovica poreskih obveznika, koji su se nalazili na celu "kuća" ili delova "kuća" u slučaju višegeneracijskih porodica, zatim imena monaha i neoženjenih muškaraca (koji su prema turskim propisima takođe bili poreski obveznici). Uz imena starešina "kuća"muškaraca (ne i za ostale kategorije poreskih obveznika) naveden je dodatni podatak, naješće o porodičnom poreklu(ime oca) ili rodbinskoj vezi sa nekim od popisanih poreskih obveznika, ređe podaci o zanimanju, narodnosti, migracionom obeležju ili socijalnom statusu.
Procene demografskih parametara izrađene su na dva nivoa: prvi, čiji je neposredni izvor turski popis, i drugi, koji nema uporište u rezultatima popisa. Na prvom nivou procenjen je ukupan broj stanovnika i strukture muškaraca starešina"kuća" prema zanimanju, narodnosti i migracionom i socijalnom statusu, a na drugom, starosno-polna struktura i visina nataliteta i mortaliteta stanovništva.
Kao metod procene ukupnog broja stanovnika korišćen je indeks o prosečnoj veličini "kuće". Za „kuću“ na čijem čelu su muškarci indeks je procenjen na 4,40. Pri ovoj proceni imale su se u vidu primenjene definicije "kuće" u popisu i dugo trajanje neredovnih prilika za vreme ratnih godina. Vrednost indeksa o prosečnoj veličini "kuće" na čijem su delu žene-udovice procenjen je na 2,50. Ova procena je zasnovana na pretpostavci da su se na delu "kuća" u najvećem broju nalazile mlađe žene-udovice i da one zadržavaju status starešine do ženidbe najstarijeg sina. Neoženjeni muškarci i monasi vrednovani su sa indeksom 1.
Na osnovu procenjenih indeksa i podataka popisa o broju poreskih obveznika ukupan broj stanovnika Oblasti je procenjen na 67480 (tabela 2).
Procena broja stanovnika po starosti izvršena je po velikim grupama. Iznete su dve hipoteze. Prva, 42% dece do 14 godina temelji se na sastavu porodice koji pretpostavlja indeks o prosečnoj veličini "kuće" i druga, 3% stanovništva 65 i više godina - oslanja se na uobičajenu proporciju starih u populacijama sa visokim natalitetom i mortalitetom. Procena polne strukture je izvršena na osnovu hipoteza o broju muškaraca na 100 žena: u starosnoj grupi 0-14 godina pretpostavljeno je da indeks iznosi 100, u starosnoj grupi 15-64 godine 90, a u starosnoj grupi 65 i više godina 70. Ove hipoteze su zasnovane na uticaju neredovnih prilika kroz koje je prolazilo stanovništvo Oblasti u poslednjih 60 godina. Rezultati procene starosne strukture prikazani su u tabeli 3.
Visina nataliteta je procenjena na osnovu sledećih hipoteza: udeo žena 15-49 godina u ukupnom broju žena je 49%, udeo plodnih žena u reproduktivnom dobu je 64%, udeo plodnih žena koji nije učestvovao u prokreativnom periodu u posmatranoj godini iznosio je 15-25% i verovatnoća začeća žena aktivnih u prokreativnom procesu je 0,36%. Hipoteze su zasnovane opštim demografskim znanjima i uslovima kroz koje je prolazilo stanovništvo Oblasti. Rezultati su prikazani u tri varijante (tabela 4), s tim što je ocenjeno da je visina stope 43,7 i 46,6 bliža realnosti nego stopa sa vrednošću 49,5‰.
Procena visine opšteg mortaliteta, u odsustvu izvornih podataka, oslanja se na raspoložive podatke za srednjevekovne populacije. U tom smislu korišćeni su podaci o srednjem trajanju života. Izrađene su 4 varijante (tabela 5) prema kojima se opšta stopa mortaliteta u Oblasti mogla kretati između 37,0 i 43,5‰, s tim što je prednost data varijantama sa višimvrednostima.
Socijalne i ekonomske strukture su procenjene na osnovu parcijalnih podataka popisa. Njihova je osobenost što su na pitanja o strukturnim obeležjima registrovani samo odgovori koji su se razlikovali od tipične situacije većinskog dela populacije i što su odgovori dati samo za jedno od strukturnih obeležja. Na osnovu dobijenih rezultata o ekonomskoj strukturi dominiraju poljoprivrednici, u strukturi migranata najviše je onih koji su se selili u okviru Oblasti, među licima registrovanim sa nekim od socijalnih obeležja najviše je siromaha i starih, a prema narodnosti Srbi su daleko najbrojniji, a u neznatnom broju su registrovani Albanci, Bugari, Grci i Hrvati. Rezultati procene pokazuju da je demografskasituacija u 1455. godini delila karakteristike većine populacija tog vremena. To potvrđuje visok nivo prirodnih komponenata, mlada starosna struktura i homogenost ekonomskih i socijalnih struktura stanovništva. Na drugoj strani, rezultati procene otkrivaju jasne poremećaje u demografskom razvitku Oblasti što ilustruju viškovi ženskog stanovništva i veći broj opustelih i patuljastih naselja pa se sa razlogom može pretpostaviti da se broj stanovnika smanjivao u kritičnimrazdobljima kroz koja je Oblast prolazila.
As financial turmoil in Europe preoccupies political leaders and global markets, it becomes more important than ever to understand the forces that underpin the European Union, hold it together and ...drive it forward. This timely book provides a gripping account of the realities of power politics among European states and between their leaders. Drawing on long experience working behind the scenes, Luuk van Middelaar captures the dynamics and tensions shaping the European Union from its origins until today.It is a story of unexpected events and twists of fate, bold vision and sheer necessity, told from the perspective of the keyplayers - from de Gaulle to Havel, Thatcher to Merkel. Van Middelaar cuts through the institutional complexity by exploring the unforeseen outcomes of decisive moments and focusing on the quest for public legitimacy.As a first-hand witness to the day-to-day actions and decisions of Europe's leaders, the author provides a vivid narrative of the crises and compromises that united a continent. By revisiting the past, he sheds fresh light on the present state of European unification and offers insights into what the future may hold.
Књига The Hidden History of New Women in Serbian Culture, односно Скривена историја нових жена у српској култури, објављена на енглеском језику, упознаје ширу, интернационалну читалачку публику с ...истраживачким опусом Светлане Томић и с историјом женског стваралаштва у оквиру српске културе 19. и с почетка 20. века. Поднаслов Ка новој историји књижевности сведочи о томе да је и ова књига – као и друге студије С. Томић – ношена амбицијом ауторке да интервенише у званичну, институционално засновану историју српске књижевности као оне у којој су ауторке присутне више као инцидент него по правилу, али и свешћу да је такву концепцију изузетно тешко променити у нашој култури чак и у 21. веку. Књига се састоји од три целине: „Нове жене и њихови културни доприноси“ (The New Women and Their Cultural Contributions), „Неки од мушкараца који су подржавали нове жене“ (Some of the Men Who Supported New Women) и „Конструкција, реконструкција и деконструкција сећања на нове жене“ (The Construction, Reconstruction, and Deconstruction of Memory of New Women), те закључка на крају. Укључује илустрације, архивску грађу, богату библиографију и именски и предметни регистар. Светлана Томић је за ову студију награђена признањем Северноамеричког удружења за српске студије (The North American Society for Serbian Studies), којe се додељује најбољој књизи на енглеском језику посвећеној српској друштвеној и културној историји.
Po revoliucinių 1905 – 1907 m. įvykių carizmas padarė tam tikrų nuolaidų liaudies švietimo srityje. Nors pradinėse mokyklose buvo mokoma rusų kalba, bet jose jau buvo leidžiama dėstyti lietuvių kalbą ...kaip dalyką. Padidėjo spausdinamų knygų, laikraščių skaičius, atsirado periodinė spauda, skirta mokytojams, ir joje pradėti nagrinėti psichologijos ir pedagogikos klausimai. Daugelį „Mokyklos“ žurnalų straipsnių vienija abstrakti laisvės idėja, iliuzija, kad laisvasis auklėjimas gali išlaisvinti liaudį iš carizmo ir cerkvės pančių. Buvo reikalaujama, kad būsima žmonijos karta – vaikai turėtų sąlygas savarankiškai atskleisti savo dvasines dovanas, galėtų siekti laisvės ir t. t. Plataus atgarsio sulaukė kai kurios XVIII a. prancūzų buržuazinės revoliucijos šauklio Russo idėjos ir E. Kei individualizmas. Kai kada prisimindavo Komenskį, jo reikalavimus ugdyme atsižvelgti į prigimtį. Didelę įtaką padarė Ušinskio mintys, nauji S. Šackio ieškojimai ugdymo srityje, rusų eksperimentinė pedagogika. Siekiant, kad vaiko ugdymas atitiktų jo prigimtines savybes, buvo būtina jas tyrinėti. Todėl buvo keliami klausimai apie vaiko psichikos ypatumus, apie jos vystymo ir ugdymo galimybes – tai problemos, su kuriomis mes jau susidūrėme progresyvių XIX a. pabaigos lietuvių publicistų darbuose. Didelį dėmesį psichikos vystymosi klausimams skyrė Vydūnas žurnale „Jaunimas“ (1910 – 1914) ir atskirose savo knygose. Daug šiais klausimais žurnale „Mokykla“ rašė mokytojai I Burba, A. Jakučionis, I Palukaitis ir ypač K. Skabeika. Bet mes nerasime vienos visiems bendros pedagoginių ar psichologinių pažiūrų sistemos. Galima rasti daug prieštaravimų tarp skirtingų autorių ir net tarp to paties autoriaus skirtingų straipsnių. Vydūnas į vaiko psichologinę raidą žiūrėjo kaip į tobulėjimo procesą, vykstantį ne be vidinių prieštaravimų. Vydūnas, A. Jakučionis ir K. Skabeika taip pat pripažino veiklos vaidmenį vaiko psichikos raidoje. Be to, Vydūnas pastebėjo, kad vaiko psichikos raidoje didelę reikšmę turi mokymas, kadangi padeda pažinti tikrovės objektyvius dėsnius ir tuo pačiu leidžia ją veikti. Žmogaus prigimtis tobulėja mąstyme ir darbe. Nors bendra Vydūno filosofinė koncepcija yra idealistinė, spręsdamas tikrovės pažinimo klausimus jis laikosi intuityvizmo pozicijų, bet atskirais vaiko psichinės raidos klausimais yra pasakęs nemažai teisingų ir įdomių minčių. „Mokyklos“ žurnale (1909 – 1913) buvo spausdinta daug straipsnių, kritikuojančių carinę mokyklą už tai, kad joje vyrauja scholastiniai mokymo metodai, kad ji nekreipia dėmesio į vaikų psichikos ypatumus, neatsižvelgia į vaikų prigimties savybes, užlaiko ir iškreipia jų vystymąsi.. Į vaiko psichinę raidą dažnai buvo žiūrima kaip į spontanišką įgimtų pradmenų „atskleidimą“. Kai kurie autoriai nepajėgė išsivaduoti iš biologinio evoliucionizmo ir kultūrinio istorizmo įtakos. Skirtingas požiūris į vaiko psichikos raidą sukėlė prieštaravimus pedagoginiais klausimais. Spontaniško vaikų psichikos raidos šalininkai (Jakučionis, Palukaitis, Skabeika ir kiti) akcentavo, kad mokymas turi vystyti vaiko sugebėjimus, jo mąstymo savarankiškumą, kad išeinantis į gyvenimą paauglys galėtų susirasti tinkamus pažinimo objektus ir veiklos tikslus. Vydūnas, A. Busilas, I. Širvydas ir kt., nors ir pripažino vaiko sprendimų ir veiksmų savarankiškumą mokyme, bet tuo pačiu pabrėždavo ir mokslo žinių vaidmenį bendrame psichikos vystymesi. A. Busilas šią priešpriešą sprendė išryškindamas mokinio aktyvumo reikšmę mokymo procese. Be tokio aktyvumo nei formalus, nei materialus ugdymas negali duoti pastebimų rezultatų. Bet niekas nekėlė klausimo apie tai, kad iš principo neteisinga žinių įgijimą priešpastatyti psichinių gebėjimų raidai. Reikalavimas, kad ugdymas turi atitikti vaikų prigimties poreikius, amžiaus ypatumus teigiamai veikė vadovėlių lietuviškoms mokykloms rengimą, o taip pat sprendžiant klausimus apie vaikišką lektūrą. Vystant psichologinę ir pedagoginę mintį XX a. pradžios Lietuvoje A. Jakučionis, I. Palukaitis, K. Skabeika ir kt. užima svarbią vietą todėl, kad jie aštriai kritikavo carinę mokyklą, iškėlė mintį apie vaiko psichinio gyvenimo savitumą ir atskleidė kai kuriuos jo psichikos raidos dėsnius, platino eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos mokslines žinias. Jų reikalavimas derinti ugdymą su vaiko psichikos prigimtimi skatino mokytojus geriau pažinti vaikų psichologiją, o kartais ir savarankiškai ją studijuoti.
Rad najstarije bolničke ustanove na teritoriji današnje Srbije – Zemunske bolnice neraskidivo je povezan sa dolaskom i radom milosrdnih sestara reda Sv. Vinka Paulskog. Red je počeo da se stvara ...1617. godine kada je francuski sveštenik Vinsent de Pol (Vincent de Paul) počeo da okuplja žene koje su bile voljne da pomažu siromašnima i bolesnima, ali je zvanično osnovan 1633. godine. Prvih šest sestara je stiglo u Zagreb 1845. godine gde su u okviru samostana počele da neguju bolesnike. To će postati najstarija bolnica u Hrvatskoj. U Zemun su stigle 1887. kada su potpisale ugovor sa gradskim vlastima i preuzele upravu Gradske bolnice. Zahvaljujući njihovoj dobroj upravi i organizaciji bolnica je dobila novu zgradu i postala je moderna medicinska ustanova koja je pružala stručnu pomoć. Ovim bolnicama su upravljale i u njima radile sve do nacionalizacije 1948. godine.
Kaip teigiama Jeffrey, Walford, Delamont ir Atkinson Wiley tarptautinių edukologijos etnografinių tyrimų vadove (Beach, Bagley and Marques da Silva, 2018) keliuose publikuotuose skyriuose, Hammersley ...ir Atkinson Etnografija: principai praktikoje – viena iš dažniausiai cituojamų edukologijos etnografinių tyrimų publikacijų Šiaurės Europoje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą 1983 metais išleistoje knygoje etnografija aprašoma kaip tyrimo metodas, kuriuo siekiama giliau suprasti lokalias žinias ir kultūrą bei reprezentuoti šią kultūrą ją aprašant. Autoriai pažymi, kad „etnografija apima tiesioginį ir netiesioginį dalyvavimą žmonių gyvenime – stebint, kas vyksta, klausantis, kas sakoma, pateikiant esminius klausimus, renkant visus įmanomus duomenis, kurie padės atskleisti nagrinėjamą problemą – pagrindinį tyrimo objektą“ (1983, p. 1.). Panašių idėjų pateikia ir kiti autoriai. Pasak Trondman, Willis ir Lund (2018), šių idėjų ištakos – 1907 metais Paryžiuje pradėta diskusija apie etnografinius tyrimus, jų galimą vaidmenį ir vertę socialiniam teoretizavimui. Į šią diskusiją įsitraukė tokie socialinių mokslų atstovai, kaip antai Emile Durkheim ir René Worms. Pastarasis pradėjo diskusiją. Pasak jo, etnografija – metodas pavaizduoti „primityvias visuomenes“. Durkheim teigė, kad etnografinis tyrimas yra prasmingesnis ir gali suteikti patikimą pagrindą analizuojant kultūras, kultūros procesus ir jų istorinę raidą visose visuomenėse, ne tik vadinamosiose primityviose. Vėliau šiuo principu vadovavosi Čikagos sociologijos mokykla (angl. Chicago School of Sociology). Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje šiuo principu remiantis nusakomi edukologijos etnografinių tyrimų parametrai. Edukologijos etnografiniai tyrimai pasklido ir kitose šalyse. Šiame straipsnyje apžvelgiama edukologijos etnografinio tyrimo istorinė raida ir šiuolaikiniai iššūkiai, ypač Europoje.
straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba
Straipsnis skiriamas išryškinti savamokslės rašytojos Elžbietos Skuodienės (1902–1990) atsiminimų knygos „Kai vėluoja laimė“ (2002) ...parašymo istorijai ir pagrindiniams bruožams. Elžbieta Markevičiūtė, varginga našlaitė, ištekėjo už reemingranto iš JAV, išvyko paskui vyrą į Čikagą, tačiau, prasidėjus ekonomikos depresijai, grįžo su šeima į Lietuvą ir čia nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė, trijų vaikų motina ir našlė be pajamų sovietmečiu. Sudėtingas gyvenimas nenuslopino jos kūrybinių ambicijų ir savo, kaip asmens, reikšmingumo supratimo. 1952–1971 m. ji parašė autobiografiją, kurios pirmąją dalį sūnus Vytautas Skuodis savilaidos būdu išleido jos 70-mečiui (1972), o 2002 m. išleista visa knyga, parengta profesionalaus tautosakos tyrinėtojo Kosto Aleksyno. Elžbietos Skuodienės atsiminimai, jos pačios vadinti „brangia Knyga“, gali būti skaitomi ir kaip grožinės literatūros tekstas (parašyti trečiuoju asmeniu pakeičiant tikruosius vardus), ir kaip autobiografija, ir kaip atsiminimai, pasakojantys apie paprastos panevėžietės gyvenimą. Straipsnyje išryškinamas unikalus motinos ir sūnaus bendradarbiavimas, Elžbietos Skuodienės kūrybos ypatybės, pabrėžiamas jos domėjimasis platesniu pasauliu bei „paprastų žmonių“ pasakojimų apie savo gyvenimą reikšmė kultūros istorijai.
Kalbama apie scholastinės psichologijos dėstymą Lietuvoje. Ji nebuvo savarankiška filosofijos disciplina, o aiškinta kaip atskiras fizikos ar gamtos filosofijos traktatas pavadinimu „Apie sielą“ („De ...anima“). Veikiant autoritariniam principui, minėtame traktate buvo išdėstytas ir komentuojamas Aristotelio kūrinys „Apie sielą“. Tačiau, remiantis, iš vienos pusės viduramžių autoritetais – Albertu Didžiuoju, Tomu Akviniečiu, Dunsu Skotu, o iš kitos pusės XVI-XVII a. scholastikos „įžymybėmis“, vyravo eklektizmas, besistengiantis apjungti skirtingų autoritetų požiūrius. Naujųjų laikų filosofijos autorių psichologinių mokymų dėstymas buvo uždraustas, ir, nors kai kurios šių autorių idėjos kartais buvo svarstomos, jų vardai minimi nebuvo. Taip Dekarto supratimas apie refleksą nebuvo svetimas psichologijai, dėstytai senojoje Vilniaus akademijoje antroje XVII a. pusėje. Pagrindinė scholastinės psichologijos sąvoka buvo sielos sąvoka, kuri, sekant Aristoteliu, skirstyta į maitinančiąją, juntančiąją ir mąstančiąją. Kai kuriuose kursuose randame aiškią tendenciją psichikos reiškinius aiškinti siejant su materialiais procesais, vykstančiais organizme; pabrėžiamas lemiamas galvos smegenų vaidmuo, keliama idėja apie psichikos procesų lokalizaciją galvos smegenyse. Scholastinė psichologija išėjo už Aristotelio kūrinio rėmų, keldama ir spręsdama naujas problemas, pvz., kalbos ir mąstymo santykio. Gerai išvystyta valios teorija. Verta dėmesio lietuvio I. Kimbaro knygutė „Theoremata philosophica“, išleista 1600 m. Grace. Į scholastinę psichologiją Lietuvoje negalima žiūrėti kaip į kažką vienalyčio, be vidinių skirtumų.
XX a. pradžioje Lietuvos psichologijos istorijoje pastebime, kad pirmą kartą literatūroje lietuviu kalba (marksizmo klasiku vertimuose) išsakomi teiginiai apie visuomeninį žmogaus sąmonės sąlygotumą. ...Idealistinės srovės atstovų (Vydūno, R. Bytauto) bandymai priešpastatyti materialistinei sąmonės sampratai savo koncepciją, atskleidė didelius prieštaravimus pačioje idealistinėje psichologijoje ir tuo pačiu susitirpino materialistinį požiūrį į žmogaus psichiką.