Straipsnyje, remiantis svarbiausiais Karlo Jasperso darbais, analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą: mokslinis pažinimas nėra būties savaime pažinimas, jis negali nurodyti žmogui jo gyvenimo tikslų, mokslas negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo paties prasmė. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus koncepcijos kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzistencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia K. Jasperso filosofijos vieta. Nuvertindami ir susiaurindami teorinio pažinimo reikšmę ir priešpriešindami jam vadinamąjį egzistencinį mąstymą, egzistencialistai paneigė galimybę determinuoti individo pastangas bei kūrybinę veiklą, tuo mistifikuodami žmogiškąją egzistenciją. Egzistencializmas tampa savotiška žmogiškosios individualybės autobiografinių išgyvenimų filosofija, fiksuojanti individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę.