Straipsnyje nagrinėjamos estetikos formalizavimo tendencijos, aiškinamas jos santykis su filosofija ir tiksliaisiais mokslais, keliamas estetikos savarankiškumo klausimas. Teigiama, kad estetika istoriškai formavosi kaip konceptualinė sistema, pagrįsta filosofija, šios metodai ilgą laiką liko ir estetikos metodais. Estetikos ir aksiologinės problematikos ryšys priklauso nuo bendrųjų filosofinių pozicijų. Šiuolaikinėje estetikoje intensyviai panaudojami tiksliųjų ir humanitarinių mokslų metodai. Estetikos ir tiksliųjų mokslų sąveika labai naudinga estetikos mokslo kalbai, jos terminų, kategorijų sugriežtinimui. Išsiskiria estetikos teorijos lygmuo, kuris gali būti formalizuojamas, aprašomas kitų mokslų kalbomis tiksliau, vienareikšmiškiau negu operuojant tradicinėmis bendromis filosofinėmis kategorijomis. Kiekybinių metodų taikymo ribos priklauso nuo metodų universalumo laipsnio ir jų galėjimo išreikšti tiriamojo objekto savitumą. Atsiranda daugiau galimybių patikrinti estetikos korektiškumą, jos teiginių ir išvadų teisingumą.