This article is a critical engagement with the work of Axel Honneth and his significance for contemporary Critical Theory, social explanation, and emancipatory politics. I begin by exploring Honneth’s sympathies for, and criticisms of, both first generation critical theory and Jürgen Habermas’s emphasis on communicative action. I then consider Honneth’s turn to Hegel’s early work on recognition and his emphasis on the underlying forms of mutual recognition, along with the accompanying forms of self-relation/realisation, disrespect and the potential for moral development and resistance. I explore these alongside Honneth’s ‘formal conception of ethical life’ which he hopes can successfully mediate between formal Kantian morality and substantive communitarian ethics whilst also providing him with both a philosophical justification for his normative position and a standard of moral development for evaluating forms of, and struggles for, recognition. I also briefly outline his recent work on reification and recognition before then considering a number of critical responses to Honneth’s project as a whole. Whilst sympathetic to his focus on recognition, my criticisms of his work emphasise his tendency to idealise the notion of recognition, his lack of a sufficient conception of misrecognition, the ideological role that recognition often plays, and ultimately the abstract and procedural nature of his ‘formal’ conception of ethical life. Straipsnyje kritiškai įvertinami Axelio Honnetho teoriniai darbai ir jo indėlis į šiuolaikinę kritinę teoriją, sociologinę analizę ir išsivadavimo politiką. Teksto pradžioje aptariamas Honnetho darbų santykis su pirmąja kritinės teorijos karta ir Jürgeno Habermaso komunikatyvaus veiksmo teorija. Vėliau pereinama prie Honnetho susidomėjimo ankstyvaisiais Hegelio darbais apie pripažinimą ir abipusio pripažinimo formas, kurios struktūruoja savivertės, savęs realizavimo, nepagarbos, moralinio vystymosi ir pasipriešinimo galimybes. Analizuodamas moralinio vystymosi standartus, leidžiančius įvertinti visuomeninį pripažinimą ir sykiu kovoti dėl jo, Honnethas kuria „formaliąją etinio gyvenimo koncepciją“. Joje jis bando suderinti komunitarinę etiką ir formalią Kanto moralės filosofiją ir sykiu pagrindžia savo paties normatyvinę laikyseną. Pabaigoje, trumpai pristačius Honnetho vėlyvuosius darbus apie sudaiktinimą ir pripažinimą, imamasi išsamios jo teorijos kritikos. Nors Honnetho pasiūlyta pripažinimo samprata išplečia kritinės teorijos perspektyvas, labiausiai kritikuotinas yra jo polinkis idealizuoti pripažinimo sąvoką, argumentuotos nepripažinimo koncepcijos stoka, ideologinio pripažinimo vaidmens ignoravimas ir abstrakti bei procedūrinė „formalios etinio gyvenimo koncepcijos“ prigimtis.