In Lithuania the NGO sector is currently undergoing dramatic changes, alongside the public and private sectors. Its complexity is apparent not only in its relative growth and intrinsic significance, but also in its possibilities for integration into the other sectors. This complexity produces difficulties in understanding and defining third-sector organisations. This article addresses the issue of the compatibility of the social and economic aspects of Lithuanian NGOs with sustainable development. The relation between NGOs and the market is not clearly defined; for instance, it is often said that voluntary NGOs cannot compete with the service sector in terms of incomes. Such notions make an understanding of the role and place of NGOs between public and private sectors even more remote. Qualitative research shows that the concept of the NGO is unclear not only to the public but also to government and business. If the participation of NGOs in the market is becoming problematic, it is because their origin, nature and activities are very complex. Over half of all NGO founders already knew, at the time of inception, that the social programmes or missions of the organisations they had created would involve economic activity. While NGO leaders declare that such activity is necessary for survival, a necessary supplement to the main work of their organisations, informants agree that the sale of services should never become the main impetus of NGOs, since this would risk their ability to question existing social structures, to pose solutions to pressing social problems, and to enter into partnerships with society, the market and the state. Šiuolaikinės Lietuvos visuomenės rinkos, valdžios ir NVO arba pilietinės visuomenės sektoriai bei jų tarpusavio sąveika nuolat patiria įvairius pokyčius. Ypač neapibrėžta ir sudėtinga yra NVO sektoriaus plėtra bei jo santykis su kitais dviem sektoriais. Įvairi ir daugialypė NVO prigimtis bei šio sektoriaus organizacinės struktūros ir fukcionavimo kaita trukdo suprasti ir vienareikšmiškai apibrėžti NVO sektorių. Juo labiau, kad ilgą laiką dominavo nuostata, kad NVO sektoriui yra svetima ekonominė veikla, kad ją gali organizuoti ir koordinuoti tik valdžios ir rinkos sektoriai. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos psichosocialines paslaugas teikiančių NVO1 (toliau – NVO) socialinio ir ekonominio matmens tarpusavio santykį darnios plėtros požiūriu. Lietuvoje NVO ir rinkos santykis iki šiol yra labai miglotas ir aiškiai neapibrėžtas, kadangi dominuoja nuomonė, kad NVO ir už įvairias prekes/paslaugos gaunamos pajamos nėra suderinami dalykai. Šis aiškios NVO sampratos nebuvimas neleidžia pačioms ne pelno siekiančioms NVO suvokti savo vietą tarp valdžios institucijų ir rinkos dalyvių. Kokybinio tyrimo rezultatai, kuriais remiamasi straipsnyje, rodo, kad NVO samprata yra neaiški ne tik patiems NVO dalyviams, bet ir valdžios institucijų bei verslo atstovams. NVO dalyvavimas rinkoje tampa problemiškas dėl NVO sampratos ir veikimo lauko kompleksiškumo. Galima teigti, kad NVO socialinio ir ekonominio matmens suderinamumas tampa tam tikru iššūkiu ir dabartinės Lietuvos gerovės valstybės raidai, nes susijęs su NVO sektoriaus išlikimo klausimu.