Straipsnyje analizuojama lietuvio Paryžiuje situacija, t. y. aiškinamasi, kokį Paryžiaus įvaizdį susikuria lietuvių autoriai savo kelionių įspūdžių knygose. Imagologija suteikia galimybę ištirti lietuvio požiūrį į Prancūzijos sostinę, nes jis nėra visada toks pats. Rašytojas Antanas Vienuolis Laiškuose iš Paryžiaus (1937) pristatydamas įspūdžius bičiuliui Motiejui išreiškia savo filiją, kartais maniją ar idiosinkraziją. Žurnalistas Laimonas Tapinas Iliuzijų mugėje (1983) kalba apie Paryžių, išreikšdamas ir fobiją, nes turėjo paklusti to meto ideologinėms nuostatoms, tačiau sugeba išreikšti ir filiją. Rimantas Vanagas Laiškuose iš Paryžiaus (2007) labiausiai Paryžių apibūdina, išsakydamas savo filiją, nors kartais jo samprotavimuose pasireiškia ir manija. Idiokrazija labiausiai pastebima Jaroslavo Melniko Paryžiaus dienoraštyje (2013), kurį autorius konstruoja kaip optimizmo vadovėlį.