Viena iš išsamiai svarstytų ir, atrodytų, gerai ištirtų tradicinės baltistikos problemų yra mažųjų baltų kalbų – jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių – identifikacija. Tačiau atidžiau panagrinėjus motyvus, argumentus bei empirinę medžiagą – visa tai, kuo remiamasi identifikuojant mažąsias baltų kalbas, šiame straipsnyje pateikiama tradicinės mažųjų baltų kalbų sampratos dekonstrukcija ir verifikuojamos hipotezės, mažųjų baltų kalbų klausimu pateiktos šiuose svarbiausiuose fundamentiniuose ir klasikiniuose veikaluose: Būga 1958–1961; Dini 2000; 2014; Kabelka 1982; Karaliūnas 2015; Mažiulis 1994; Salys 1995; Zinkevičius 1984; Lietuvių kalbos enciklopedija 2008. Dekonstruojant keliamas klausimas: ar tikrai lingvistinėje literatūroje vardijamas ypatybes galima laikyti identifikacinėmis, t. y. ar jomis remiantis galima skirti (atskirti, išskirti) mažąsias baltų kalbas? Išnagrinėjus šias ypatybes, jų tarpusavio santykį ir identifikacinį svorį paaiškėjo (žr. 7 pav.), kad, deja, kol kas trūksta patikimų lingvistinių duomenų ir aiškių argumentų, kad būtų galima identifikuoti ir skirti jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbas. Toliau straipsnyje verifikuojamas istorinių regionų, onomastikos faktų ir lietuvių kalbos dialektų ypatybių vaidmuo identifikuojant mažąsias baltų kalbas. Atlikus verifikaciją ir mažųjų baltų kalbų sampratos dekonstrukciją paaiškėjo du paradoksalūs dalykai, susiję su mažųjų baltų kalbų skyrimu remiantis keliomis iš principo tik fonetinėmis ypatybėmis ir lietuvių baltistikoje net ir šiais laikais gana populiaria baltų kalbų archajiškumo (ar senumo) idėja. Straipsnis baigiamas tyrimo perspektyvų siūlymais, kuriuos galima nusakyti trimis žingsniais: tipofilija, tipologija, dialektometrija.