As financial turmoil in Europe preoccupies political leaders and global markets, it becomes more important than ever to understand the forces that underpin the European Union, hold it together and ...drive it forward. This timely book provides a gripping account of the realities of power politics among European states and between their leaders. Drawing on long experience working behind the scenes, Luuk van Middelaar captures the dynamics and tensions shaping the European Union from its origins until today.It is a story of unexpected events and twists of fate, bold vision and sheer necessity, told from the perspective of the keyplayers - from de Gaulle to Havel, Thatcher to Merkel. Van Middelaar cuts through the institutional complexity by exploring the unforeseen outcomes of decisive moments and focusing on the quest for public legitimacy.As a first-hand witness to the day-to-day actions and decisions of Europe's leaders, the author provides a vivid narrative of the crises and compromises that united a continent. By revisiting the past, he sheds fresh light on the present state of European unification and offers insights into what the future may hold.
Po revoliucinių 1905 – 1907 m. įvykių carizmas padarė tam tikrų nuolaidų liaudies švietimo srityje. Nors pradinėse mokyklose buvo mokoma rusų kalba, bet jose jau buvo leidžiama dėstyti lietuvių kalbą ...kaip dalyką. Padidėjo spausdinamų knygų, laikraščių skaičius, atsirado periodinė spauda, skirta mokytojams, ir joje pradėti nagrinėti psichologijos ir pedagogikos klausimai. Daugelį „Mokyklos“ žurnalų straipsnių vienija abstrakti laisvės idėja, iliuzija, kad laisvasis auklėjimas gali išlaisvinti liaudį iš carizmo ir cerkvės pančių. Buvo reikalaujama, kad būsima žmonijos karta – vaikai turėtų sąlygas savarankiškai atskleisti savo dvasines dovanas, galėtų siekti laisvės ir t. t. Plataus atgarsio sulaukė kai kurios XVIII a. prancūzų buržuazinės revoliucijos šauklio Russo idėjos ir E. Kei individualizmas. Kai kada prisimindavo Komenskį, jo reikalavimus ugdyme atsižvelgti į prigimtį. Didelę įtaką padarė Ušinskio mintys, nauji S. Šackio ieškojimai ugdymo srityje, rusų eksperimentinė pedagogika. Siekiant, kad vaiko ugdymas atitiktų jo prigimtines savybes, buvo būtina jas tyrinėti. Todėl buvo keliami klausimai apie vaiko psichikos ypatumus, apie jos vystymo ir ugdymo galimybes – tai problemos, su kuriomis mes jau susidūrėme progresyvių XIX a. pabaigos lietuvių publicistų darbuose. Didelį dėmesį psichikos vystymosi klausimams skyrė Vydūnas žurnale „Jaunimas“ (1910 – 1914) ir atskirose savo knygose. Daug šiais klausimais žurnale „Mokykla“ rašė mokytojai I Burba, A. Jakučionis, I Palukaitis ir ypač K. Skabeika. Bet mes nerasime vienos visiems bendros pedagoginių ar psichologinių pažiūrų sistemos. Galima rasti daug prieštaravimų tarp skirtingų autorių ir net tarp to paties autoriaus skirtingų straipsnių. Vydūnas į vaiko psichologinę raidą žiūrėjo kaip į tobulėjimo procesą, vykstantį ne be vidinių prieštaravimų. Vydūnas, A. Jakučionis ir K. Skabeika taip pat pripažino veiklos vaidmenį vaiko psichikos raidoje. Be to, Vydūnas pastebėjo, kad vaiko psichikos raidoje didelę reikšmę turi mokymas, kadangi padeda pažinti tikrovės objektyvius dėsnius ir tuo pačiu leidžia ją veikti. Žmogaus prigimtis tobulėja mąstyme ir darbe. Nors bendra Vydūno filosofinė koncepcija yra idealistinė, spręsdamas tikrovės pažinimo klausimus jis laikosi intuityvizmo pozicijų, bet atskirais vaiko psichinės raidos klausimais yra pasakęs nemažai teisingų ir įdomių minčių. „Mokyklos“ žurnale (1909 – 1913) buvo spausdinta daug straipsnių, kritikuojančių carinę mokyklą už tai, kad joje vyrauja scholastiniai mokymo metodai, kad ji nekreipia dėmesio į vaikų psichikos ypatumus, neatsižvelgia į vaikų prigimties savybes, užlaiko ir iškreipia jų vystymąsi.. Į vaiko psichinę raidą dažnai buvo žiūrima kaip į spontanišką įgimtų pradmenų „atskleidimą“. Kai kurie autoriai nepajėgė išsivaduoti iš biologinio evoliucionizmo ir kultūrinio istorizmo įtakos. Skirtingas požiūris į vaiko psichikos raidą sukėlė prieštaravimus pedagoginiais klausimais. Spontaniško vaikų psichikos raidos šalininkai (Jakučionis, Palukaitis, Skabeika ir kiti) akcentavo, kad mokymas turi vystyti vaiko sugebėjimus, jo mąstymo savarankiškumą, kad išeinantis į gyvenimą paauglys galėtų susirasti tinkamus pažinimo objektus ir veiklos tikslus. Vydūnas, A. Busilas, I. Širvydas ir kt., nors ir pripažino vaiko sprendimų ir veiksmų savarankiškumą mokyme, bet tuo pačiu pabrėždavo ir mokslo žinių vaidmenį bendrame psichikos vystymesi. A. Busilas šią priešpriešą sprendė išryškindamas mokinio aktyvumo reikšmę mokymo procese. Be tokio aktyvumo nei formalus, nei materialus ugdymas negali duoti pastebimų rezultatų. Bet niekas nekėlė klausimo apie tai, kad iš principo neteisinga žinių įgijimą priešpastatyti psichinių gebėjimų raidai. Reikalavimas, kad ugdymas turi atitikti vaikų prigimties poreikius, amžiaus ypatumus teigiamai veikė vadovėlių lietuviškoms mokykloms rengimą, o taip pat sprendžiant klausimus apie vaikišką lektūrą. Vystant psichologinę ir pedagoginę mintį XX a. pradžios Lietuvoje A. Jakučionis, I. Palukaitis, K. Skabeika ir kt. užima svarbią vietą todėl, kad jie aštriai kritikavo carinę mokyklą, iškėlė mintį apie vaiko psichinio gyvenimo savitumą ir atskleidė kai kuriuos jo psichikos raidos dėsnius, platino eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos mokslines žinias. Jų reikalavimas derinti ugdymą su vaiko psichikos prigimtimi skatino mokytojus geriau pažinti vaikų psichologiją, o kartais ir savarankiškai ją studijuoti.
straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba
Straipsnis skiriamas išryškinti savamokslės rašytojos Elžbietos Skuodienės (1902–1990) atsiminimų knygos „Kai vėluoja laimė“ (2002) ...parašymo istorijai ir pagrindiniams bruožams. Elžbieta Markevičiūtė, varginga našlaitė, ištekėjo už reemingranto iš JAV, išvyko paskui vyrą į Čikagą, tačiau, prasidėjus ekonomikos depresijai, grįžo su šeima į Lietuvą ir čia nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė, trijų vaikų motina ir našlė be pajamų sovietmečiu. Sudėtingas gyvenimas nenuslopino jos kūrybinių ambicijų ir savo, kaip asmens, reikšmingumo supratimo. 1952–1971 m. ji parašė autobiografiją, kurios pirmąją dalį sūnus Vytautas Skuodis savilaidos būdu išleido jos 70-mečiui (1972), o 2002 m. išleista visa knyga, parengta profesionalaus tautosakos tyrinėtojo Kosto Aleksyno. Elžbietos Skuodienės atsiminimai, jos pačios vadinti „brangia Knyga“, gali būti skaitomi ir kaip grožinės literatūros tekstas (parašyti trečiuoju asmeniu pakeičiant tikruosius vardus), ir kaip autobiografija, ir kaip atsiminimai, pasakojantys apie paprastos panevėžietės gyvenimą. Straipsnyje išryškinamas unikalus motinos ir sūnaus bendradarbiavimas, Elžbietos Skuodienės kūrybos ypatybės, pabrėžiamas jos domėjimasis platesniu pasauliu bei „paprastų žmonių“ pasakojimų apie savo gyvenimą reikšmė kultūros istorijai.
Straipsnyje aptariami slapto mokymo klausimai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Lietuvoje, ypač Lietuvos šiaurės vakarų teritorijoje. Carinė valdžia ne rusų, tarp jų ir lietuvių, tautų ...atžvilgiu turėjo tikslą stabdyti ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Tai reiškėsi lietuviškų knygų leidybos, vaikų mokymo gimtąja kalba draudimu ir kitais nacionalinio engimo būdais. Viena iš lietuvių liaudies kovos prieš nacionalinę priespaudą formų buvo slapto vaikų mokymo ir slaptų mokyklų, kurtų liaudies masių iniciatyva ir veikusių beveik kiekviename lietuvių kaime, organizavimas. Į tokias mokyklas pagrindinai rinkosi valstiečių vaikai nuo 8 iki 15 metų. Mokymo turinį sudarė pačios elementariausios gimtosios kalbos, aritmetikos, dievo mokymo žinios, kartais kai kurios žinios iš Lietuvos istorijos ir geografijos. Daugelyje mokyklų kaip atskiras dalykas buvo dėstoma ir rusų kalba. Mokė taip vadinami „daraktoriai“, turėję skirtingą išsilavinimą ir skirtingas politines pažiūras, bet dažniausiai progresyvias. Mokymo organizacija, aprūpinimas mokymo priemonėmis ir kitais būtinais mokymo dalykais priklausė nuo konkrečių sąlygų ir pačių mokytojų – „daraktorių“. Carinė valdžia visaip persekiojo slaptą mokymą, bet, nežiūrint to, jis sėkmingai vystėsi, o tai nacionalinės ir kultūrinės priespaudos sąlygomis rodė didelį lietuvių liaudies didvyriškumą, valią ir ryžtingumą, pasiaukojamai kovojusios už savo nacionalines teises.
Straipsnyje nagrinėjami lietuvių vaikų literatūros formavimosi XIX a. pabaigoje visuomeniniai ir pedagoginiai veiksniai. Didžiausias dėmesys skiriamas progresyvių to meto žmonių kovai už mokymo ...demokratizaciją, augančios kartos švietimą, tarybinio turininio skaitymo knygų vaikams rengimą, už realistinių vaikiškų knygų rengimą lietuviško rašto draudimo sąlygomis. Remiantis dokumentais atskleidžiama, kaip katalikų dvasininkija pasisakė prieš tarybinio turinio knygas vaikams, o kai kuriuos leidinius prakeikdavo ir sudegindavo. Prieš klierikalizmą vaikų literatūroje kovojo V. Kudirka, J. Šliūpas, S. Matulaitis, J. Jablonskis, P. Mašiotas. Šioje kovoje jie rėmėsi rusų pedagogų V. Vodovozovo ir K. Ušinskio idėjomis apie tai, kad vaikus reikia mokyti jų gimtąja kalba. Šie švietėjai atskleidė antipedagoginį scholastinio mokymo pobūdį, parodė, kokią žalą vaikams daro didaktiniai religiniai skaitiniai, taip padėjo pagrindus realistinės vaikų literatūros ir jos kritikos atsiradimui. Straipsnyje aptariami vaikų literatūros kūriniai, publikuoti to meto skaitiniuose, o taip pat sukurti J. Malinauskaitės – Eglės, J, Šliūpo, A. Kriščiukaičio – Ašibės. Atskirame skyriuje aptariami P. Mašioto straipsniai apie lietuviškos vaikų literatūros teoriją, o taip pat J. Jablonskio, S. Matulaičio, J. Tumo – Vaižganto recenzijos, skirtos atskiriems vaikų literatūros kūriniams ir knygoms vaikams. Straipsnyje daroma išvada, kad katalikų dvasininkija, gindama savo ir valdančių klasių interesus, vedė nuožmią kovą su atsirandančia realistine lietuviška tarybinio turinio vaikų literatūra. Ši kova atnešė lietuviškai vaikų literatūrai daug žalos ne tik dėl carinės valdžios vykdytos lietuviškos spaudos draudimo, bet ir dėl to, kad klerikalai priešiškai reagavo į progresyvią lietuvišką literatūrą be religinio turinio.
Proletariato revoliucijos laikotarpiu (1918-1919 metais) Lietuvos mokyklose vyko kova su buržuaziniu mokymu, prieš scholastiką, už mokymo ir gyvenimo ryšius. Pradiniame mokyme tapo svarbi gimtoji ...kalba. Kartu su tuo pirmenybė buvo teikiama kompleksinei mokymo sistemai, gimtoji kalba nebuvo svarbiausias dalykas mokykloje, buvo vykdoma supančios aplinkos pažinimo išskyrimo iš gimtosios kalbos mokymo politika. Nepakankamai buvo vertinama skaitymo pamokų, kurios siejasi su aplinkos pažinimu, reikšmė. Tokia metodinė kryptis vyravo ir buržuazinės diktatūros metu, bet idėjiniai supažindinimo su supančia aplinka pagrindai buvo kiti – buržuaziniai. Dėl to buržuazinėje Lietuvoje aplinkos pažinimo klausimai buvo atsieti nuo gimtosios kalbos pamokų sistemos, ir, nors kai kurie metodiniai patarimai susilaukdavo dėmesio, bendrai jie nesudarė sistemos. Metodiniuose aiškinamojo skaitymo nurodymuose prastai buvo sprendžiamas skaitymo pamokų ir aplinkos pažinimo ryšių klausimas. Aiškinamasis skaitymas buvo mažai naudojamas, plečiant vaikų akiratį.
1914 metų vasarą prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Dėl Vokietijos armijos įsiveržimo grėsmės prasidėjo taikių gyventojų ir gubernijų įstaigų evakuacija. Kartu buvo evakuotos bendrojo ir ...specialiojo lavinimo mokyklos, aukštesniosios liaudies mokyklos ir beveik visi žemesniųjų mokyklų mokytojai ir liaudies mokyklų direkcijos. Vokietijos pajėgų užimtoje teritorijoje, prijungtoje prie Rytų Prūsijos, buvo sukurtas karinis – okupacinis valdymas („Oberost“). Ji buvo suskirstyta į dalis, kurioms vadovavo karinė valdžia. Lietuvos darbo liaudis, kuri iki 1905 metų revoliucijos kovojo prieš carinių mokyklų vykdomą rusinimo politiką, o nuo 1905 metų – prieš caro rėžimo reakcingą politiką, reiškėsi mokyklų reikaluose, tarė savo žodį ir vokiečių okupacijos metu. Okupantai vykdė prieš švietimą nukreiptą politiką. Tačiau okupantai buvo užimti krašto plėšimu ir pradžioje apsiribojo tik rusų kalbos dėstymo uždraudimu. Vietinė darbo liaudis, pasinaudojusi 1905 metų revoliucija ir carinių mokyklų evakuacija, organizavo mokyklas, kuriose buvo dėstoma vietine kalba. Tai buvo daroma be reakcingos buržuazijos vadovavimo. Mokyklos buvo organizuojamos trūkstant kvalifikuotų mokytojų. Taip okupacijos pradžioje buvo sukurta daugiau nei tūkstantis mokyklų. „Oberost“ uždraudė mokyklų organizavimą ir išleido „Pamatines taisykles“. Jose buvo išreikšta prieš švietimą nukreipta politika, vokietinimo siekimas, mokyklų paklusimas „kulturtreger“ politikai. Šios politikos vykdymas ženkliai sumažino mokyklų skaičių. Taip pat sumažėjo ir besimokančiųjų skaičius, todėl, kad gyventojai nenorėjo leisti vaikų į vokiškas mokyklas. Šių mokyklų mokinius vertė dirbti okupantams. Elgesys su mokiniais ir pedagoginiu personalu buvo žvėriškas. Tai ypač pasireiškė Šiaulių vidurinės mokyklos mokinių sumušimu. Šiuo laikotarpiu labai paplito pogrindinės arba pusiau slaptos mokyklos. Po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos suaktyvėjo ir vietinių gyventojų veikla švietimo srityje. Darbininkai organizavo vidurinių, specialiųjų ir aukštųjų mokyklų tinklą, ši veikla dar labiau suaktyvėjo po pabėgėlių grįžimo. Ypač daug buvo nuveikta kuriant sovietų valdžią Lietuvoje 1918 metais.
Straipsnyje trumpai aptariami istoriniai šaltiniai, kurie kalba apie pirmąją katedrinę mokyklą Lietuvoje. Pristatomi kitų istorikų darbai, taip pat pateikiami šaltiniai, susiję su šia mokykla.
XX a. pradžioje Lietuvos psichologijos istorijoje pastebime, kad pirmą kartą literatūroje lietuviu kalba (marksizmo klasiku vertimuose) išsakomi teiginiai apie visuomeninį žmogaus sąmonės sąlygotumą. ...Idealistinės srovės atstovų (Vydūno, R. Bytauto) bandymai priešpastatyti materialistinei sąmonės sampratai savo koncepciją, atskleidė didelius prieštaravimus pačioje idealistinėje psichologijoje ir tuo pačiu susitirpino materialistinį požiūrį į žmogaus psichiką.
PDF
