Straipsnyje nagrinėjamas prancūzų postmodernisto ir poststruktūralisto M. Foucault posūkis į moralę. Foucault tyrinėjo tiesos režimų (epistemų) kaitą. Šį savo metodą vadino archeologija. Vėliau - ...susiejo tiesos režimų kaitą su galios žaidimų kaita. Šį metodą Nietzsche's stiliumi pavadino genealogija. Šio projekto pabaigoje pradeda išsamų moralės kaip seksualumo istorijos kaitos tyrimą. Koks šio Foucault posūkio santykis su kantiškosios racionalistinės etikos tradicija? Ar Foucault pavyko radikaliai paneigti Kantą kvestionavus bežadžiu filosofiniu juoku jo inicijuotą filosofinę antropologiją? Ar vis dėlto Foucault, kaip teigia Ch. Norrisas, išliko toje pat kantiškoje racionalumo paradigmoje? Kas bendra tarp Kanto nužymėtos Foucault ir Habermaso tradicijos vertinimo projektų? Kuo gi jie vis dėlto skiriasi? Kuo ypatinga naujoji Foucault moralės genealogija? Kodėl ir kaip jis ją sieja su seksualumo istorija? Į kur ji íšveda Foucault? Kiek ir kodėl Foucault „egzistavimo estetikos“ samprata susišaukia su Nietzsche's savikūros etika? Ar iš tiesų Foucault neieško dialogo su Kitu galimybės?
Antropologija prosjačenja i ekohistorija zbirke Podgorske pripovijetke (1889.) Vjenceslava Novaka, gdje se često ističe antologijska Podgorska lutrijašica (Vijenac, 1889.), u odnosu na dijadu ...očevi/majke – kćeri/sinovi, dokumentira subalteran odnos iz pozicije časti prosjačkoga štapa u kojemu su roditelji pokvarenom smatrali djecu koja su se sramila prosjačenja. U drugome dijelu članka navedena Novakova tematika antropologije prosjačenja i solidarnosti postavljena je u kontekst sa socijalnim feljtonima Miroslava Krleže. U tjedniku Narodna zaštita namijenjenom, prema atribuciji u podnaslovu, ratnim nemoćnicima i siročadi, Krleža je 8. studenoga 1917. objavio feljton, kao svoj prvi članak o sirotinji, Kako stanuje sirotinja u Zagrebu? Drugi Krležin članak o sirotinji, feljton Narod koji gladuje, koji određuje kao varijantu o sijerku/metlama kojima se Hercegovci "hrane kao pogačom", pisan je na temu potresnih primjera strategija preživljavanja Hercegovaca koji su, u arealu borbi vlastitih izgladnjelih tijela, bili prisiljeni hraniti se sijerkom.
Straipsnyje, remiantis svarbiausiais Karlo Jasperso darbais, analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro ...išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą: mokslinis pažinimas nėra būties savaime pažinimas, jis negali nurodyti žmogui jo gyvenimo tikslų, mokslas negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo paties prasmė. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus koncepcijos kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzistencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia K. Jasperso filosofijos vieta. Nuvertindami ir susiaurindami teorinio pažinimo reikšmę ir priešpriešindami jam vadinamąjį egzistencinį mąstymą, egzistencialistai paneigė galimybę determinuoti individo pastangas bei kūrybinę veiklą, tuo mistifikuodami žmogiškąją egzistenciją. Egzistencializmas tampa savotiška žmogiškosios individualybės autobiografinių išgyvenimų filosofija, fiksuojanti individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę.
Straipsnyje apžvelgiami asmenybės problemos sprendimo būdai naujųjų laikų filosofijoje. R. Descartes’o koncepcijoje žmogus praranda savo vientisumą suskildamas į kūniškąją ir dvasinę substanciją. B. ...Spinoza pasisakė prieš šį dualizmą: žmogų jis apibrėžė kaip vientisą gamtos dalį, kartu apribodamas ir žmogaus laisvą valią. XVIII a. materialistai žmogų laikė gamtos reiškiniu, todėl jo prigimčiai tirti taikė gamtos mokslų metodus. Prancūzų švietėjai manė, kad žmonių elgesys priklauso nuo jų asmeninių interesų, todėl dorovės klestėjimo visuomenėje svarbiausioji sąlyga yra asmeninių interesų sutapimas su visuomeniniais. Tokioje etikoje teisingi įstatymai remiasi žmonių dorybėmis, o jos – teisingais įstatymais. Pati gamta nurodo ryšį tarp naudos ir dorybės. Dorovė aiškinama kaip gamtos reiškinių tarpusavio sąveikos rezultatas, tai tokiai etikai daugiau būdingas fatalizmo, o ne valios laisvės teigimas. Daroma išvada, kad XVIII a. materialistų filosofija negalėjo būti asmenybės problemos sprendimo pagrindu. Jos sprendimas yra labiau pagrįstas R. Descarteso bei B. Spinozos filosofijoje.
Straipsnyje bandoma sugretinti tradicinę ir dabartinę pirmykščio žmogaus interpretaciją, parodoma, kaip ją paveikė paskutinių dviejų dešimtmečių archeologiniai ir paleantropologiniai atradimai. ...Skiriamos ir apibūdinamos žmogaus evoliucijos morfologinės stadijos: seniausieji žmogaus protėviai (Homo erectus), neandertaliečiai (Homo sapiens), šiuolaikinio fizinio tipo žmonės (Homo sapiens sapiens). Teigiama, kad neandertaliečiai turėjo pakankamai išsivysčiusią sąmonę, kad galėtų perimti ir perduoti kitiems individualią patirtį, išsaugoti ją atmintyje. Neandertaliečių kolektyvams buvo būdingi ne biologiniai, o socialiniai ryšiai, jie turėjo visus esminius pirmykštės bendruomenės formacijos bruožus: bendrą gamybos priemonių nuosavybę, kolektyvinį darbą ir kolektyvinį vartojimą, darbo pasidalijimą tarp lyčių ir amžiaus grupių, kraujo giminystės ryšius. Šioje epochoje pasirodo pirmieji besirandančios meninės veiklos, estetinės sąmonės liudijimai. Daroma išvada, kad neandertaliečiai sukūrė sudėtingą materialinę ir dvasinę kultūrą, kuri buvo tiesioginė prielaida šiuolaikinio fizinio tipo žmogui ir gimininei bendruomenei atsirasti.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
Straipsnyje teigiama, kad racionalistinė filosofija daugiausia plėtojo mechanistinę žmogaus sampratą – žmogus traktuojamas kaip mašina, veikianti pagal mechanikos dėsnius. Siela yra smegenyse, ji yra ...materiali. Švietėjai kūrė kintančios žmogaus prigimties sampratą: esminės žmogaus savybės yra ne įgimtos, bet įgytos auklėjimu, perimtos iš kitų žmonių. Švietėjai nesigilino į žmogaus išgyvenimus, jų reikšmę tarpusavio santykiams, sąsajas su istorinėmis gyvenimo aplinkybėmis. D. Hume‘o filosofijoje teigiama jausmų, aistrų, gebėjimų, įpročių pirmenybė proto atžvilgiu. Tai paaiškina žmogaus elgesio ir viso jo gyvenimo sudėtingumą. Būdingiausia žmogaus savybe D. Hume‘as laikė visuomeniškumą: žmogus sugeba suprasti savo ir kitų reikalus, todėl sugeba bendrauti su kitais. Žmogaus sampratos požiūriu D. Hume‘o ir I. Kanto filosofijos yra artimos. I. Kantas žmogaus klausimą aptarė išsamiau, susiedamas jį su kultūros problema. D. Hume‘as aptarė žmogaus savybių reikšmę ne tik paties žmogaus, bet ir visuomenės gyvenimui.
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos ...filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybes, jis tampa gamtos valdovu ir jos gydytoju alchemine prasme. Antropocentrizmas susipina su kvaziteologine tendencija.
Straipsnyje nagrinėjama R. Descartes‘o žmogaus, kaip kūniškos ir mąstančios būtybės, samprata. Teigiama, kad R. Descartes praplėtė kūno sąvokos apimtį ir susiaurino sielos funkcijas, susiejo jas su ...mąstymo aktais. Kūniškas žmogaus buvimas intensyviai veikia sielos išgyvenimus. Mąstymas yra neabejotinai egzistuojantis, substanciškas ir žmogiškas fenomenas. R. Descartes, sekdamas šv. Augustinu, laikėsi radikalaus dualizmo: sielą ir kūną traktavo kaip lygiavertes, savarankiškas, substanciškas būtis, nereikalaujančias savo egzistavimo pagrindo. R. Descartes, griežtai atskyręs sielos ir materijos pasaulius, pakreipė gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus į materiją, kurios matavimas ir pseudomatavimas tapo mokslo raidos pagrindu. Autorius teigia, kad vertingiausia R. Descartes‘o pažiūrose (nors ir nerealizuota) yra mąstančios esmės ir kūniškos substancijos vieningumo programa.
Straipsnyje pristatoma L. Karsavino antropologija bei supažindinama su jo visuotinybės filosofija apskritai. Šios filosofijos išeities principas yra visuotinybė. Gamtos pasaulis (daiktai, augalai, ...gyvūnai) ir socialinis pasaulis, žmonija bei visa materiali būtis, remiantis šios filosofijos pozicijomis, sujungti į tam tikrą universalią visumą, kurios centre yra Dievas. L. Karsavinas pripažįsta vieną pagrindinių krikščioniškų idėjų – pasaulio tvėrimą iš nieko, bet siekia įveikti būdingą krikščionybei Dievo ir pasaulio, dieviškosios ir sutvertosios būties ontinį dualizmą. Pasaulis yra laisvo kūrybinio dieviškojo akto rezultatas. Šis aktas yra laisvas ir savarankiškas savęs (Dievo) apribojimas. Materialus pasaulis (arba tvarinys, sutverta asmenybė) yra kažkur tarp absoliuto ir nieko. Tvarinys yra pusiau būtis, pusiau nebūtis. Aukščiausias istorijos subjektas – žmonija yra realybė ne kaip abstrakcija, o tik kaip visuotinybė savo individualizacijų žemesnių sferų subjektuose. Daroma išvada, kad L. Karsavinas yra platonikas, objektyvaus idealizmo atstovas. Jo filosofinė sistema priskirtina vienai šiuolaikinio panteizmo atšakai – panenteizmui.
PDF
