Ibnu Khaldun merupakan tokoh besar yang tidak diragukan sumbangan pemikirannya, ketokohanya diakui baik di dunia Islam maupun Barat. Bahkan dalam kajian ilmu sejarah maupun filsafat sejarah, ia ...termasuk tokoh awal yang membangun fondasi bangunan sejarah dari sejarah yang sebelumnya hanya berupa deskripsi peristiwa-peristiwa, nama-nama penguasa atau silsilah keturunan dan angka-angka tahun, menjadi suatu sistem bangunan keilmuan dan filsafat yang utuh. Dalam pemikiran filsafat sejarahnya, Ibnu khaldun termasuk yang menganut determinisme sejarah. Berbicara tentang hukum-hukum sejarah, determinisme sejarah kerap dimaknai sebagai hukum kausalitas. Ibnu Khaldun memberlakukan hukum kausalitas bukan hanya pada alam saja, tetapi juga berlaku pada manusia. Di sisi lain Ibnu Khaldun sebagai penganut Asy’ariyah dimana paham teologi ini menolak hukum kausalitas atas dasar kekuasaan dan kehendak mutlak Tuhan. Ada semacam pertentangan antara paham keyakinan teologi dan paham determinismenya. Paham teologinya menolak kausalitas, sementara ia menganut determinisme dalam sejarah. Disinilah menariknya bahwa kecerdasan Ibnu Khaldun mampu mendamaikan pertentangan antara sains dan teologi dalam menjelaskan hukum determinisme sejarah ini.
Straipsnyje analizuojama aš ir kito santykio Sartre'o egzistencinėje fenomenologijoje pagrindimas ir teorinės ištakos. Kodėl Sartre'o netenkina Kanto transcendentalinio ego samprata? Kodėl Sartre'as, ...pradėjęs nuo Edmundo Husserlio, netęsia penktojoje jo kartezietiškoje meditacijoje nusakyto aš ir kito kaip alter ego santykio ekplikacijos? Kodėl jis atsigręžia į Hegelio Dvasios fenomenologijoje nužymėtą "pono ir vergo" kovos dialektiką? Kodėl ši kova nesuderinama su Heideggerio Mitsein modusu? Sartre'as konkrečių santykių su kitu analize siekia atskleisti kito susitikimo laisvių kovoje galimybę ir tuo išvengti solipsizmo . Bet ar iš tiesų sutinku kitą, jei bet kuris konkretus dviejų laisvių susidūrimas neišvengiamai baigiasi pralaimėjimu?
Stať si všímá nedávné marxistické debaty o abstraktní práci a usiluje o její zpřítomnění v českém sociologickém prostředí. Podle Marxe má práce, jež vytváří zboží, dvojaký charakter: jako konkrétní ...práce je specificky užitečnou aktivitou; jako abstraktní práce přidává ke svému produktu hodnotu. Předmětem debaty je aktuální náplň kategorie abstraktní práce. Interpretační problém lze nalézt v rozporné formulaci, která tento koncept vymezuje v Marxově práci. Marx někdy zdůrazňuje její hodnotu vytvářející charakter, zatímco jindy o abstraktní práci hovoří jako o produktivním vynaložení sil lidského těla. Rubinovo řešení tohoto rébusu naznačuje, že abstraktní práce představuje exkluzivně kapitalistickou společenskou formu práce. V podmínkách zbožní produkce narovnává směna rozličné druhy konkrétní práce tím, že je proměňuje v jednotku hodnoty. Z této perspektivy se abstraktní práce jeví jako abstrakce společensky nutné pracovní doby, která je klíčová pro produkci hodnoty. Kiciloff a Starosta kritizují Rubinův přístup jako idealistický a tvrdí, že abstraktní práce reprezentuje všeobecnou materialitu lidské práce, která v rámci produkce zboží nabývá formu hodnoty. Prohlašují, že soukromá a nezávislá práce je formou práce, která je specifická pro kapitalismus. Bonefeld podporuje Rubina a kritizuje Kiciloffa a Starostu za návrat k pozicím politické ekonomie a stvrzování kapitalistické koncepce práce namísto její kritiky ad hominem.
Ethesami and Abrahamian named Iran Pst Khomeini as the Second Republic with a different reason. While Halliday name it with post-achundism. This paper is conduxted to show dialectic of religion and ...politics that goes rationally, so it can be used as the reflectionfor Moeslem in Indonesia. This paper used a multidimensional historical approach in order to get a complete view. This approach is expected to accomodate both of Enthesami view which focus on economic aspectsm and Abrahamian view which focus on cultural aspects, also Halliday view which saw the involvement of clerics in politics. The modification of Islamic system of government of Iran post Khomeini can not be separated from the basics of the changes that have been placed by Khomeini. ABSTRAKEhthesami dan Abrahamian menamakan Iran Pasca Khomeini sebagai the Second Republic dengan alasan yang berbeda. Sedangkan Halliday menamainya dengan post-akhundism. Tulisan ini ingin menampilkan dialektika agama dan politik yang berlangsung secara rasional, agar bisa dijadikan cermin bagi umat Islam di Indonesia. Tulisan ini menggunakan pendekatan sejarah multidimensional agar didapat pandangan yang lebih utuh. Pendekatan ini diharapkan dapat menampung baik pandangan Ehthesami yang lebih menekankan pada aspek ekonomi, dan pandangan Abrahamian yang lebih menekankan pada aspek budaya, maupun pandangan Halliday yang melihat keterlibatan ulama dalam politik. Modifikasi sistem pemerintahan Islam Iran pasca Khomeini tidak dapat dilepaskan dari dasar dasar perubahan yang telah diletakkan oleh Khomeini.
1984 m. rugsėjo 16 d. mirė TSKP narys, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs dėstytojas, filosofijos mokslų daktaras, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Filosofijos katedros ...profesorius Naumas Ickovičius. Jis gimė 1906 m. Donecke. 1932 m. baigė Maskvos istorijos ir filosofijos institutą. Nuo 1951 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Nagrinėjo dialektinio materializmo kategorijų (ypač santykinumo ir absoliutumo) problemas, parašė tris monografijas, mokslinių straipsnių.
Plato's Cratylus is a brilliant but enigmatic dialogue. It bears on a topic, the relation of language to knowledge, which has never ceased to be of central philosophical importance, but tackles it in ...ways which at times look alien to us. In this reappraisal of the dialogue, Professor Sedley argues that the etymologies which take up well over half of it are not an embarrassing lapse or semi-private joke on Plato's part. On the contrary, if taken seriously as they should be, they are the key to understanding both the dialogue itself and Plato's linguistic philosophy more broadly. The book's main argument is so formulated as to be intelligible to readers with no knowledge of Greek, and will have a significant impact both on the study of Plato and on the history of linguistic thought.
Straipsnyje, analizuojant Eugenijaus Meškausko filosofiją, griežtai skiriama autorinė ir interpretacinė filosofija: pirmajai rūpi sukurti savo individualia patirtimi ir teorine tradicija paremtą ...savarankišką požiūrį į pasaulį ir žmogaus būtį jame, o interpretacinė filosofija turi tik priimtos doktrinos savarankiško išsiaiškinimo galimybę. Teigiama, kad E. Meškausko (ir visos Lietuvos) filosofija yra interpretacinė. Marksizmą jis laikė teorija, reikalaujančia savarankiško interpretavimo, išsamaus pagrindimo ir kritikos. Bandoma nustatyti E. Meškausko filosofijos vietą sovietinės filosofijos ir marksizmo apskritai kontekste. Jis mėgino sukurti nuoseklią vystymosi teoriją, kuri pagrįstų ir K. Marxo praktikos teoriją. E. Meškausko interpretacijoje dialektika pabrėžtinai susigrąžina savo filosofinį statusą ir virsta bendrąją vystymosi bei sąryšio teorija – tai atliekama pabrėžiant dialektikos metodologinę paskirtį: ji pačią filosofiją daro kritiškai atsinaujinančia ir suteikia jai galimybę kontroliuoti kitų mokslų pažangą. Kriticizmas ir tikrovės rekonstravimas suartina E. Meškausko metodologiją su K. R. Popperio falibilizmu.
Publikuojamas J. Dietzgeno veikalo „Praktinis protas“, arba moralė“ vertimas. Jame aptariamos pagrindinės metafizikos problemos. Filosofas teigia, kad protas negali absoliučiai, savarankiškai ...atskleisti spekuliatyvinio tyrimo objektų, moralinio pasaulio objektų. Jis vis dėlto gali, remdamasis jutimiškai duotais santykiais, skirti sąlygines bendrybes ir atskirybes, būtį ir reiškinį, būtinas reikmes ir kaprizingus įgeidžius. Daug dėmesio skiriama krikščioniškosios bei pagoniškosios moralės skirtumams įvardyti ir analizuoti. Moralė apibrėžiama kaip suvestinė sąvoka, apimanti skirtingiausius, vienas kitam prieštaraujančius dorovės įstatymus, kurių bendras tikslas yra taip tvarkyti poelgius jų pačių ir kitų atžvilgiu, kad dabartyje būtų atsižvelgiama ir į ateitį, greta vieno dalyko – ir į kitą, greta individo – ir į rūšį. Etikos pagrindas yra tikrasis jutiminis teisėtumas. Moralė turi būti tiriama induktyviai, moksliškai. Tikėjimas dorovine pasaulio tvarka yra žmogiškosios laisvės įsisąmoninimas. Aptariamos gėrio, šventumo, žmonijos sąvokos.
Straipsnyje apžvelgiama vokiečių socialinio filosofo, marksisto, socialdemokratų veikėjo J. Dietzgeno (1828–1888) filosofija. Filosofiją jis laikė mokslu apie sugebėjimą pažinti, todėl filosofija ...turinti būti proto kritika. Pabrėždamas santykinį pažinimo pobūdį, bet kokių tiesų ir apibrėžimų sąlygiškumą, jis kartais peržengdavo ribą, skiriančią dialektiką ir reliatyvizmą. J. Dietzgenas nesutiko su senojo materializmo postulatais, kad gamtos sistemoje kiekvienas reiškinys atlieka griežtai apibrėžtą funkciją. Daug dėmesio mąstytojas skyrė filosofijos socialinei funkcijai išryškinti: filosofija visada susijusi su kovojančių socialinių klasių interesais. Visuomenę jis traktavo kaip gamtos dalį, todėl socialinius reiškinius laikė gamtos faktais. Moralinį elgesį reguliuojančios reikmės yra jutimiškai konstatuojami reiškiniai. Istorijos eigoje dėl materialinės gamybos raidos stiprėja žmonių tarpusavio priklausomybė ir kaip jos pasekmė kyla moralinė sąmonė. Materialinių interesų antagonizmas klasinėje visuomenėje ardo jos solidarumą, o kartu ir moralę.
Straipsnyje analizuojamos V. Lenino loginės idėjos ir jų teoriniai šaltiniai. Vienas jų – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gamtos mokslų pasiekimų filosofinis apibendrinimas, kitas – jo siekis ...metodologiškai pagrįsti pačią dialektinio materializmo filosofiją, noras ją paversti efektyvia gamtos ir visuomenės mokslų filosofinių klausimų sprendimo priemone. Teigiama, kad dialektiką, logiką ir pažinimo teoriją traktuodamas kaip vieningą visumą, V. Leninas išsprendė svarbius filosofinio pobūdžio logikos klausimus – klausimą apie loginių struktūrų pobūdį, jų kilmę ir atitikimą tikrovei. Loginėse struktūrose atsispindi bendriausi tikrovės bruožai, su kuriais žmogus susiduria savo praktinėje veikloje. Aptariama tarybinėje filosofijoje vykstanti polemika dėl dialektinės logikos pobūdžio. Viena perspektyviausių šios logikos sampratų yra jos laikymas mokslu apie kitų mokslų vystymąsi, arba metateorija.
PDF
