Straipsnyje atskleidžiama prieštaravimų dėsnio esmė, parodoma, kaip prieštaravimų įveikimo procese pašalinus vienus prieštaravimus atsiranda kiti. Teigiama, kad socialistinė visuomenė, būdama laisva nuo antagonistinių prieštaravimų, nėra išsivadavusi nuo prieštaravimų apskritai. Straipsnyje apžvelgiami šių prieštaravimų svarbiausi bruožai ir specifika. Neantagonistiniai socializmo prieštaravimai būdingi visoms visuomenės sferoms – ekonomikai, socialiniams santykiams, dvasiniam gyvenimui. Vieni iš jų būdingi tik socializmo fazei (jie liečia istorinio paveldėjimo reiškinius: tam tikrą darbo pasidalijimą, klasinius santykius, politinę struktūrą ir t. t.), kiti – visai komunistinei formacijai (gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveika, gamybos ir vartojimo, bazės ir antstato, asmenybės ir visuomenės santykiai ir t. t.). Daroma išvada, kad siekimas juos įveikti kartu yra kova už komunizmą: marksistiniu-lenininiu požiūriu, prieštaravimų dialektika suteikia teorijai ir praktikai tikrąją revoliucinę, kritinę-kūrybinę prasmę.