H. Bergsono veikalo „Mintis ir judėjimas“ ištraukose nagrinėjamas filosofijos ir mokslo santykis, filosofijos specifika ir statusas, aptariamas jos metodas. Teigiama, kad pažinime visada dalyvauja intuityvūs komponentai. Problemos iškėlimas ir išsprendimas yra beveik ekvivalentiški dalykai: svarbios problemos iškeliamos tada, kai iš tikrųjų jos jau yra išspręstos. Filosofijos pagrindas yra intuicija, kurios objektas – trukmės kintamumas. Tik intuityvi filosofija galėtų realizuoti seniai siekiamą filosofijos ir mokslo sąjungą. Intuicija atskleidžia tai, ko nėra sąvokose ir formulėse. Reliatyvus yra ne intuityvus pažinimas, o simbolinis, pagrįstas apriorinėmis koncepcijomis. Patyrimas pasireiškia dviem aspektais – faktų ir įsiskverbimo forma, kuri reiškia gryną trukmę, nepaklūstančią dėsniui. Abiem atvejais patyrimas reiškia sąmonę: pirmuoju atveju ji pasireiškia išoriškai, antruoju – ji sugrįžta į save, susikaupia ir pagrindžia save.