1968 m. lapkričio 29 d. Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko universitete įvyko respublikinė konferencija filosofijos dėstymo metodikos klausimais. Apie buržuazinės demokratijos kritiką marksistinės ...filosofijos paskaitose kalbėjo A. Lozuraitis. I. Zaksas nagrinėjo mokslinio mąstymo formavimą mokymo procese. R. Skaisgiris aptarė studentų aktyvinimo būdus seminaruose, J. Mažylis – filosofinių žinių siejimą su studentų specialybe, E. Meškauskas – marksistinės filosofijos taikomojo vaidmens nušvietimą paskaitose.
Straipsnyje aptariami kai kurie natūros ir kultūros sąveikos aspektai pasisavinamojo ir paprasto (ankstyvojo ir dabartinio) gamybinio ūkio sąlygomis. Ši analizė traktuojama kaip priemonė konkrečiau ...suprasti visuomenės raidą, jos priežastis, praeities ir dabarties kultūrų įvairovę. Aptariamos kultūros raidos teorijos, konstatuojama, kad visos iki šiol sukurtos bendrosios socialinės teorijos paprastai konstruojamos remiantis Vakarų kultūros evoliucijos modeliu, europocentriška ir teleologinė ir pati evoliucijos samprata. Kultūros klasifikuojamos pagal pragyvenimo priemonių, pirmiausia maisto, įgijimo būdą, naudojamą technologiją. Teigiama, kad technikos sudėtingumas be išlygų nelaikytinas vieninteliu aplinkos kontrolės matu. Kritikuojama pažiūra, kad gamybinio ūkio atsiradimas yra neginčijama visuomenės raidos pažanga. Pristatoma J. H. Stewardo suformuluota daugialinijinės kultūros evoliucijos koncepcija arba kultūros ekologijos metodas, kuriuo remiantis kultūros kitimas interpretuojamas kaip technologijos ir gamtinės aplinkos sąveikos procesas. Pateikiamos ūkio-kultūros tipų tipologinės grupės, kurios skiriasi didėjančiu darbo našumu ir augančiu pridedamojo produkto kiekiu.
Straipsnyje analizuojama giminės vieta ir vaidmuo pirmykštėje visuomenėje. Gimininė ekonominė formacija, kaip pirmoji visuomenės istorijos pakopa, skirstoma į matriarchato, arba motininės giminės, ir ...patriarchato, arba tėvinės giminės, etapus. Aptariamos giminės sampratos. Giminė dažnai apibrėžiama kaip visuma giminaičių, kilusių iš vieno bendro protėvio, kurie skiriasi ypatingu vardu ir kuriuos jungia kraujo ryšiai. Toteminės giminystės bendruomenė niekada nereiškė fiziologinės giminystės, o tai, kad tam tikras žmonių kolektyvas kildino save iš bendro toteminio protėvio. Tikroji kraujo giminystės sistema atsirado tik tada, kai galutinai sutvirtėjo individuali santuoka. Iki žemdirbystės atsiradimo pagrindinis visuomenės struktūrinis vienetas buvo bendruomenė. Ankstyvojoje pirmykštės bendruomenės vystymosi stadijoje giminystės sistema išreiškė ne tiek biologinius, kraujo giminystės santykius, kiek socialinius santykius, atskirų amžiaus grupių žmonių tarpusavio pareigas ir atsakomybę. Daroma išvada, kad bendras darbas, gyvenimas, tarpusavio pagalba ir parama buvo žymiai svarbesni už kraujo giminystę.
Straipsnyje, remiantis etnografine ir archeologine medžiaga, nagrinėjimas klausimas, kaip daugybė Europos, Azijos, Afrikos, Indonezijos, Okeanijos tautų praktikavo protėvių garbinimo tradicijas bei ...šventė mirusiųjų pagerbimo šventes. Protėvių kultas, kaip religinis mirusiųjų protėvių, giminaičių garbinimas atliekant specialius ritualus, aukojant, meldžiantis jiems, yra būdingas patriarchalinėms giminėms. Šis kultas garbina žmogiškuosius protėvius, o toteminiai protėviai yra mitologiniai kultūros didvyriai, turintys ir zoomorfinių, ir antropomorfinių savybių. Iškilmingi kolektyviniai ritualai protėviams patvirtindavo, atnaujindavo ir sustiprindavo bendruomenės narių solidarumą. Straipsnio autorius siekia atskleisti protėvių kulto socialines funkcijas ir racionalią prasmę ir daro išvadą, jog mirusiųjų garbinimo ritualai atlieka svarbią skirtingų kartų, praeities ir dabarties, bendravimo funkciją ir tokiu būdu tampa kultūros egzistavimo pagrindu. Gyvieji priklauso nuo mirusiųjų, jie turi pareigas dabar gyvenantiesiems ir tiems, kurie gyvens ateityje.
1976 metų lapkričio 12–13 d. Kaune įvyko respublikinė konferencija, kurioje perskaityta šešiolika pranešimų, skirtų mokslo ir technikos revoliucijos socialinėms problemoms (mokslo raidai, mokslo ...organizavimui, gamybos proceso ypatybėms, dirbančiųjų padėčiai, jų socializacijos veiksniams ir kt.) aptarti. Pranešimus skaitė filosofai, sociologai, ekonomistai: V. Titarenka, V. Radvilavičius, A. Tytmonas, I. Zaksas, R. Grigas, A. Aškinis, Z. Morkūnas, A. Poška ir kiti.
Straipsnyje nagrinėjama C. Levi-Strausso socialinė antropologija, kurioje siekiama nuo aprašomųjų kultūros tyrimo metodų pereiti prie analitinio tyrimo modelio, kurio metodologiniai principai ...grindžiami struktūrine lingvistika. Genties, mito, kultūros apskritai struktūriniame tyrime pastebima tiriamųjų objektų ir kalbos analogija: abiem atvejais veikia kolektyvinio proto neįsisąmonintas mechanizmas, kuris sąlygoja jų struktūrines formas ir vidinės organizacijos būdus. Struktūrinio tyrimo tikslas – kultūrinių reiškinių įvairovėje atskleisti bendrąją, vieningą ir pastovią proto loginę struktūrą. Proto viršindividualaus neįsisąmoninto mechanizmo pagrindinė savybė – intelektinė intuicija, turimos medžiagos konceptualus arba loginis sutvarkymas, kuris geriausiai atsiskleidžia totemizmo ir mitologijos reiškinių klasifikacijoje. C. Levi-Strausso kritikai abejoja tokio universalaus mechanizmo egzistavimu ir vadina jo teoriją mitologiniu struktūralizmu.
Straipsnyje analizuojama totemizmo kilmė, prasmė ir socialinis vaidmuo. Totemizmas apibrėžiamas kaip tikėjimas į antgamtinę giminystę tarp žmonių grupių (giminių) ir materialių daiktų rūšių, ...daugiausia gyvulių ir augalų. Supažindinama su termino „totemas“ kilme. Teigiama, kad totemizmas niekada neegzistuoja kaip atskira pasaulėžiūra, o yra žymiai sudėtingesnės mitologinės pasaulėžiūros dalis, neatskiriama nuo animizmo, magijos, protėvių kulto ir pan. Vienur totemizmui gali tekti dominuojantis vaidmuo, kitur tas vaidmuo gali būti mažai reikšmingas. Totemizmas pasireiškia įvairiomis formomis, kyla iš nevienodų šaltinių: vienu atveju žmogus tiki, kad yra kilęs iš toteminio protėvio ir naudojasi jo globa, kitu atveju totemas (gyvulys ar kitas objektas) padėjo žmogiškam protėviui išvengti nelaimės, suteikė pagalbą ir taip užmezgė draugišką santykį, kuris buvo perduotas palikuonims. Kartais žmonių grupė savo magiškomis priemonėmis sugebėjo padauginti kokią nors gyvūnų rūšį ir taip atsirado ryšys su ja. Totemizmas yra gimininės bendruomenės mitologinės pasaulėžiūros sudedamoji dalis, kuri tiktai teorijoje analizuojama kaip santykiškai savarankiškas reiškinys.
Straipsnyje nagrinėjamos feodalizmo laikotarpio Katalikų bažnyčios atstovų (Aurelijaus Augustino, Tomo Akviniečio, P. Abelardo ir kt.) pažiūros į krikščionybės socialinius principus ir religinę ...toleranciją. Teigiama, kad Katalikų bažnyčia feodalinius ekonominius santykius sankcionavo kaip duotus Dievo. Politiniai, teisiniai, filosofiniai klausimai dažniausiai buvo sprendžiami remiantis tik teologija. Dogmatinis tikėjimo turinys buvo privalomas visiems be jokios individualios interpretacijos: bet koks kitas šių dogmų aiškinimas ir supratimas buvo laikomas tiesioginiu ar slaptu pasikėsinimu į socialinę santvarką ir bažnyčią. Susidorojimas su kitaminčiais eretikais, prievartos priemonės, taikomos kitų tikėjimų žmonėms, buvo įprasminamos kaip jų sielų gelbėjimas. Visuomenėje, kurios pagrindinė ideologija buvo religija, religinė tolerancija buvo iš esmės neįmanoma. Visi visuomeniniai politiniai judėjimai neišvengiamai buvo religinio pobūdžio. Tai lėmė religijos privilegijuotą padėtį visuomenėje.
Straipsnis skirtas ikiklasinės visuomenės mokslinių tyrimų pradininko L. H. Morgano kūrybai aptarti. Veikale „Senovės visuomenė“ autorius pirmą kartą mokslo istorijoje pabandė sistemiškai ...klasifikuoti ikiklasinės visuomenės raidą. Veikale jis daugiausia dėmesio skyrė giminės analizei. Gimininei visuomenei būdinga bendruomeninė nuosavybės forma, jos narius sieja giminystės ryšiai. Nuosavybės santykius L. H. Morganas kildino iš nuosavybės idėjos ir laikė pagrindu, nuo kurio priklauso visi kiti visuomenės santykiai. Jis paneigė iki jo vyravusią patriarchalinę šeimos teoriją ir, remdamasis etnografine medžiaga, nustatė, kad šiuolaikinė šeimos forma yra ilgo visuomenės vystymosi rezultatas. Pateikė jos evoliucijos schemą: kraujo giminystės šeima, patriarchalinė šeima (visuotinai nepaplitusi), monogaminė šeima. Į klasinę visuomenę L. H. Morganas žiūrėjo kaip į istorinį visuomenės raidos etapą, kuris bus pakeistas neklasine, demokratine visuomene. Daroma išvada, kad išliekamąją vertę turi L. H. Morgano atrasta ikiklasinės visuomenės materialistinė interpretacija, giminės vaidmens toje visuomenėje išaiškinimas, klasifikacinės ir aprašomosios giminystės sistemų atradimas.
Straipsnyje nagrinėjami žmogaus padėties ikiklasinėje visuomenėje, jo socialinio aktyvumo, individualybės reiškimosi prielaidų klausimai. Kritikuojami tyrinėtojų kraštutiniai požiūriai, kurie arba ...pripažįsta ikiklasinės visuomenės nariui neribotą laisvę, arba neigia mažiausią galimybę žmogaus individualybei toje visuomenėje reikštis. Autorius teigia, kad civilizuotos visuomenės žmogaus charakteristiką yra metodologiškai neteisinga taikyti gimininės bendruomenės žmogui. Pastarojo ypatumas yra tas, kad jo individualus ir visuomeninis gyvenimas vieningas, jis nežino prieštaravimo tarp viešo, visuomeninio ir privataus gyvenimo. Jeigu gimininės bendruomenės papročiai ir tradicijos būtų visiškai pajungę žmogų, nebūtų visuomenės pažangos, žmogus net nebūtų galėjęs prisitaikyti prie pasikeitusių socialinių ir ekonominių sąlygų. Individuali sąmonė niekada visiškai nesutampa su visuomenine, nors ir yra jos sąlygota. Pripažįstant, kad tikrasis istorijos subjektas yra visuomenė, negalima ignoruoti asmenybių vaidmens ikiklasinės visuomenės raidoje, santykinio žmogaus savarankiškumo, iniciatyvos, tradicijų kitimo.
PDF