U radu se istražuju hrvatski prijevodi Pinokija od prvoga prijevoda 1943. do današnjih dana. Prvi prijevod uspoređuje se s njegovim kasnijim izdanjima te s ponovljenim prijevodima nastalima 1990-ih i ...kasnije. Izraz „ponovljeni prijevod“ odnosi se na novi prijevod u istom jeziku već ranije prevedenoga djela (Koskinen i Paloposki 2010). U ovom se radu ponovljeni prijevodi istražuju i u okviru teorijskih postavaka koje razumiju prijevod kao adaptaciju (Klingberg 1986). Dva su glavna cilja istraživanja: (1) utvrđuje se postoje li razlike između prvoga prijevoda iz 1943., njegovih ponovljenih izdanja nakon 1945. i triju ponovljenih prijevoda nastala tijekom 1990-ih i kasnije, s obzirom na različit sociopolitički kontekst u kojem su se pojavili i na utjecaj ideologije na prijevode (v. Pokorn 2012, Hameršak i Zima 2015); (2) na temelju usporedbe prijevoda kulturno specifičnih jedinica, kao što su osobna imena, nazivi za hranu, regionalni i dijalektalni izrazi, tuđice, arhaizmi i frazemi, uspoređuju se prevoditeljske strategije u različitim vremenskim razdobljima i društveno-kulturnim kontekstima te se primjenom hipoteze ponovljenoga prijevoda uz pomoć primjera odomaćivanja i otuđivanja kulturnih sadržaja razmatraju motivi za ponovno prevođenje.
The paper looks into Croatian translations of Pinocchio, from its first translation, its later editions, to its retranslations in the 1990s and later. The term “retranslation” is used to refer to a new translation into the same target language of a previously translated work (Koskinen and Paloposki 2010). Pinocchio was first translated into Croatian in 1943 by writer and translator Vjekoslav Kaleb. This translation appeared
in numerous editions after 1945 and is still being read by schoolchildren in Croatia. It co-exists with a number of retranslations,
which appeared since 1996, in a completely different socio-political and cultural setting. The process of retranslation is interpreted with respect to the retranslation hypothesis. Translation as adaptation (Klingberg 1986) is also used as a theoretical basis for cultural content analysis. The aim of the research is twofold: (1) to establish possible differences between the first translation, its later editions (published after 1945) and the retranslations (published in the 1990s and later), which occurred due to the different sociopolitical context in which they appeared (see Pokorn 2012); (2) to identify culture-specific items, such as personal names, foodstuffs, regional expressions, etc., and to compare the solutions of the translators in different translations; the identified culture-specific units are analysed according to the level of domestication and foreignisation in the translations, and the reasons for retranslations are considered
Straipsnis skirtas vengrų filosofo ir politinio veikėjo marksisto G. Lukacso (1885–1971) gyvenimo ir kūrybos svarbiausiems bruožams aptarti. Ankstyvojoje jo kūryboje jaučiamas ryškus polinkis į ...estetikos ir literatūros kritikos problematiką. G. Lukacsas abejojo postulatais, kad empirinis pasaulis pažįstamas tik pažinimo kategorijomis, kad žmogaus protui neprieinami kai kurie tikrovės atributai. Kita vertus, jis pripažino neokantinę pažiūrą, kad racionalūs gamtos mokslų metodai gali aiškinti tik išorinį pasaulį, tačiau yra beverčiai estetikos ir moralės sferoje; jų prasmę bei tikslą galima suvokti tik intuicija. G. Lukacsas analizavo ideologijos, sudaiktinimo ir susvetimėjimo fenomenus. Jis mėgino perkelti K. Marxo praktikos sampratą į hėgeliškąją istorijos koncepciją. Jo teigimu, istorinis materializmas ir dialektika sutampa, t. y. sutampa visuomenės subjektas ir objektas. Remdamasis hėgeliška totalybės kategorija jis neigė gamtos dialektiką: gamta yra visuomeninė kategorija, socialinės veiklos dalis. Sudaiktinimo sąvoką G. Lukacsas taikė visoms mąstymo formoms ir taip suabsoliutino susvetimėjimą, paversdamas jį amžina žmogaus būkle.
Šiame straipsnyje siekiama pritaikyti subaltern, postkolonializmo ir popkultūros teorijas analizuojant sovietinio subjekto santykį su oficialia sovietine ideologija ir tradicine, prokatalikiška ...morale. Čia remiamasi pamatiniu subaltern studijų principu – kad subjekto sąmonė nėra tabula rasa, į kurią dominuojantis režimas „įrašo“ pageidaujamas reikšmes, o subjektas geba aktyviai dalyvauti kuriant prasmes. Straipsnyje, remiantis atliktais interviu, analizuojama, kaip ideologijos funkcionuoja kasdienio gyvenimo situacijose ikiteorinio žinojimo lygmeniu vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje.
U radu se na temelju osobnosti, rada i djela (tekstova) povjesničara Mirjane Gross i Erica Hobsbawma nastoji usporediti njihova profesionalna, metodološka, ali i ideološka polazišta, njihove utjecaje ...u kontekstu vremena, posebno druge polovine i kraja 20. stoljeća, kad je historiografija prolazila kroz veće preobrazbe i pokušala se konstituirati kao punopravna društvena znanost, uz čuvanje vlastite kritičke pozicije i autonomije, kao i uz antitetički ples između modernosti i tradicije, revolucije i longue durée kao fenomena i historiografskih pristupa. Gross i Hobsbawm su, zbog sličnih znanstvenih ambicija, dugog profesionalnog staža i ljudskog trajanja, dijelom i zbog tematsko-problemskih sličnosti (pokreti, revolucije, ideologije, nacije, nacionalizmi itd.), (srednjo)europske kulturne formacije i uključenosti u međunarodne teorijske i metodološke rasprave, ponajbolji subjekti za moguće komparativne uvide, posebno u okviru hrvatske historiografije, gdje inače nedostaje sličnih usporedbi između povjesničarki i povjesničara.
1970 m. lapkričio 3 d. mirė filosofijos mokslų kandidatas Tuvija Abinderis. Jis 1945–1962 m. dirbo Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje, 1962–1965 m. Mokslų akademijos Filosofijos katedroje. Jis ...tyrinėjo demokratinės revoliucijos peraugimo į socialistinę problemas, socialistinės valstybės vystymąsi ir jos vaidmenį kuriant komunizmą, kovojo prieš revizionistinę ir reformistinę ideologiją.
Apžvelgiama Vilniaus universiteto Filosofijos katedros 1972–1975 m. bendrų posėdžių tematika. Filosofai daug dėmesio skiria aktualioms visuomenės ir mokslo raidos problemoms nagrinėti. Visos šios ...problemos yra susijusios su pagrindinėmis šiuolaikinio mokslo raidos tendencijomis. Nemažai sunkumų sudaro gnoseologijos klausimai. Dėl spartaus kitimo ne tik matematikoje, gamtos moksluose, bet ir visuomenės moksluose, kyla sudėtingų tų mokslų metodologijos problemų. Aptarti sociologijos objekto, politinės ideologijos ypatybių, istoriografijos metodologijos klausimai, konstatuota, kad reikia aiškiai skirti istoriografijos ir sociologijos objektus.
Straipsnis skirtas vienam svarbiausių materialistinio istorijos aiškinimo skyrių – teorijai apie ideologiją, kaip specifinę visuomeninės sąmonės formą. Ikimarksistinė filosofija, aiškindama visuomenę ...bei jos istoriją, rėmėsi atskiru individu, kuris, siekdamas patenkinti savo poreikius, užmezga ryšius su kitais individais. K. Marxas pirmasis sukritikavo tokią poziciją ir savo ekonominiuose tyrinėjimuose teigė, kad vadovaujantis šiuo požiūriu nebuvo galima sukurti visuomeninės būties ir ją atitinkančios visuomeninės sąmonės sąvokų. Metafizinis išorinio pasaulio atsispindėjimo žmogaus sąmonėje aiškinimas buvo vienas iš silpniausių ikimarksistinių materialistų teorijoje, dėl to materialistinės atspindžio sąvokos jie negalėjo pritaikyti viso sąmonės turinio analizei, įvairių jos formų tyrimui. Visuomeninės sąmonės, gamtos ir visuomenės mokslų ideologijos lyginamoji analizė atskleidžia ne tik šių objektyvios tikrovės dvasinio įsisavinimo formų skirtumus, bet ir jų vienybę, kurią sąlygoja mokslinės-filosofinės pasaulėžiūros galimybė materialistiškai aiškinti istoriją. Šią galimybę realizavo marksizmas, įrodęs, kad ji atsiranda ir vystosi socialistinėje ideologijoje.
Mokymo procese, kurį reikia suprasti kaip tam tikrų žinių įgijimo, sugebėjimų plėtojimo bei komunistinio auklėjimo kompleksą, vis didesnę reikšmę įgyja studentų dialektinio-materialistinio mąstymo ...įgūdžių ugdymas. Toks mąstymas svarbus studento asmenybės formavimuisi. Metodikos požiūriu, pirmiausia tai pasiekiama pažinimo užduotis formuluojant kaip problemas. Pats studijavimo procesas turi sudaryti grandinę užduočių, kurias studentai privalo aktyviai spręsti. Svarbu taikyti ir tuos tyrimo metodus, kurie didaktiškai dar nesuformuluoti. Metodikos klausimų negalima spręsti subjektyviai. Juos reikia spręsti remiantis objektyviais reikalavimais, kuriuos kelia marksizmo-leninizmo mokymo programa. Pabrėžiami šios programos dalykiniai ir metodiniai reikalavimai: įsitikinimų formavimas studijuojant marksizmo-leninizmo pagrindus; žinių įsisąmoninimo proceso realių dėsningumų atskleidimas; polemikos su įvairiomis buržuazinės ideologijos atmainomis metodologinės problemos; tyrimai, kaip pereinama nuo tam tikrų veiklos formų ar tipų prie kitų, kai studijas pradeda vidurinių mokyklų absolventai; metodologinių principų reikšmė mokymo ir studijavimo procso formavimui.
Straipsnyje analizuojama socialinės psichologijos samprata, jos objektas, metodai, teorinis statusas bei jos taikymo istorijos tyrimuose galimybės. Teigiama, kad tyrimo objektas yra grupinė ...(kolektyvinė, masinė) psichologija, kuri pasireiškia kaip bendros veiklos pagrindu atsirandantis tarpusavio psichologinis bendrumas, taip pat psichinė individo padėtis kolektyve ir jo elgesio ypatybės. Socialinės psichologijos objekto turinį arba jos kategorijas sudaro reikmės, interesai, jausmai, nuotaikos, įpročiai, papročiai, tradicijos, mados, susižavėjimai, įsitikinimai, valia, visuomeninė nuomonė. Socialinė psichologija labiau už ideologiją priklauso nuo ekonominių-socialinių sąlygų, todėl ji judresnė, joje stipriau pasireiškia stichiniai elementai. Ideologija, mokslas ir socialinė psichologija atspindi tam tikros epochos visuomenės sąmonę. Socialinės psichologijos uždaviniai yra susiję pirmiausia su priežastingumo istorijoje supratimu, taip pat su visuomenės struktūrine analize. Daroma išvada, kad socialinės psichologijos problemų sprendimas istorijos tyrimuose padeda objektyviau atskleisti visuomenės vystymosi dėsningumus, spręsti bendrus istorijos metodologijos klausimus.
Straipsnyje teigiama, kad dorovės pažinimas yra sąlygotas praktinių prielaidų, kurios postuluojamos kaip tam tikros vertybės. Iškyla prieštaravimas tarp etikos normatyvinės prigimties ir jos ...moksliškumo, taip pat atsiranda metaetikos sukūrimo būtinybė. Dorovinis vertinimas yra pirminis teorinio pažinimo atžvilgiu, nes kyla iš jo praktinių prielaidų. Marksistinė etika išvengia tokios prieštaringos alternatyvos, nes bendroji marksistinė socialinė metodologija pagrindė vertybių problemos ir etikos socialinių prielaidų tyrimo mokslinės prieigos principus. Šių problemų išsprendimo išeities taškas yra iš visuomeninių santykių susvetimėjimo kylančių pasekmių analizė. Klasinėje visuomenėje objektyviai susidaro tam tikras neatitikimas tarp dorovės principų formavimosi ir jų subjektyvaus įsisąmoninimo. Etikos teorija, laikydama visuomenės praktinius poreikius mokslinio aiškinimo pradiniu tašku, juos pagrindžia ir taip klasiniam vertinimui suteikia visuotinio vertinimo formą. Etikos teorijos praktinis suinteresuotumas kyla iš objektyvių klasinės visuomenės egzistavimo sąlygų ir negali būti panaikintas remiantis klasinės visuomenės praktinėmis prielaidomis.