Straipsnyje teigiama, kad žmogiškąjį pasaulį galima paaiškinti remiantis tik žmogaus esmės filosofine teorija. Marksistinėje filosofijoje ši esmė apibrėžiama remiantis žmogaus ir visuomenės santykių ...analize. Autorė teigia, jog jei klasinę visuomenę traktuosime individo požiūriu, tai šiuos santykius apibrėšime kaip susvetimėjusius. K. Marxo atlikta susvetimėjimo analizė yra individo laisvės klasinėje visuomenėje, o ne pačių klasinių santykių analizė. Susvetimėjimas yra klasinei visuomenei būdinga savybė sukurti tokias socialines jėgas, kurių žmonės negali valdyti ir kurios pačios valdo žmones kaip jų asmeniniam gyvenimui svetimos jėgos. Jos yra trejopo pobūdžio: ekonominio (prekių ir pinigų pasaulis), politinio (valstybė) ir ideologinio (dvasinių vertybių pasaulis). Ekonominį susvetimėjimą sąlygoja žmogaus santykis su gamybos priemonėmis, dėl kurio prekės ir pinigai tampa stabais. Politinis susvetimėjimas susijęs su valstybe, kaip klasinės visuomenės organizacijos forma. Susvetimėjimas formuoja prieštaringą asmenybę: žmogus yra socialinė būtybė, bet jo socialinė esmė jam svetima, dėl to prieštaringa tampa žmogaus laisvė, asmenybės elgesio motyvai.
Straipsnyje nagrinėjamos feodalizmo laikotarpio Katalikų bažnyčios atstovų (Aurelijaus Augustino, Tomo Akviniečio, P. Abelardo ir kt.) pažiūros į krikščionybės socialinius principus ir religinę ...toleranciją. Teigiama, kad Katalikų bažnyčia feodalinius ekonominius santykius sankcionavo kaip duotus Dievo. Politiniai, teisiniai, filosofiniai klausimai dažniausiai buvo sprendžiami remiantis tik teologija. Dogmatinis tikėjimo turinys buvo privalomas visiems be jokios individualios interpretacijos: bet koks kitas šių dogmų aiškinimas ir supratimas buvo laikomas tiesioginiu ar slaptu pasikėsinimu į socialinę santvarką ir bažnyčią. Susidorojimas su kitaminčiais eretikais, prievartos priemonės, taikomos kitų tikėjimų žmonėms, buvo įprasminamos kaip jų sielų gelbėjimas. Visuomenėje, kurios pagrindinė ideologija buvo religija, religinė tolerancija buvo iš esmės neįmanoma. Visi visuomeniniai politiniai judėjimai neišvengiamai buvo religinio pobūdžio. Tai lėmė religijos privilegijuotą padėtį visuomenėje.
Recenzuojama Albino Lozuraičio knyga „Metodologiniai marksistinės socialinės filosofijos bruožai“. Knygoje nagrinėjami visuomenės, kaip pažinimo objekto, ypatumai, jos materialinės ir dvasinės ...raidos, socialinių institutų kaitos istorinis sąlygotumas, ideologinis procesas ir dvasinis visuomenės gyvenimas. Parodoma, kaip visuomenės ir individo ideologinio susvetimėjimo formos susijusios su realia jų būtimi, su socialinių jėgų viešpatavimu žmonėms. Autorius parodo, kad socialiniam susvetimėjimui įveikti vien mokslo nepakanka, kad pačioje visuomenės raidoje turi atsirasti jį įveikti suinteresuotos jėgos, kurioms mokslas gali tik padėti įsisąmoninti savo padėtį ir iš jos išplaukiančius tikslus.
1977 m. lapkričio 28 d. buvo surengtas išplėstinis Vilniaus universiteto Filosofijos katedros posėdis, skirtas Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 60-osioms metinėms paminėti. Katedros ...vedėjas E. Meškauskas perskaitė pranešimą „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos kaip socialistinės revoliucijos specifika“. Pranešėjas teigė, kad būtina skirti istorinį ir sociologinį šios revoliucijos tyrimo aspektus. Buvo kalbama apie socialistinių tendencijų plėtimąsi pasauliniu mastu. Teigta, kad visapusiška, argumentuota šiuolaikinės revoliucinės epochos procesų analizė yra būtina jaunimo idėjinio auklėjimo sąlyga.
E. Krakausko filosofijos mokslų kandidato disertacijoje „Žmonių santykių susvetimėjimas ir jo atsispindėjimas ideologijoje klasinės-antagonistinės visuomenės sąlygomis“ analizuojamas valstybės, ...visuomenės ir individo susvetimėjimas.
Straipsnyje aptariami sociologo Karlo Mannheimo (1893–1947) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad svarbiausias jo įnašas į XX a. socialinę mintį yra žinojimo sociologija. Kaip ...istorizmo šalininkas, K. Mannheimas teigė, kad kiekviena visuomenė ir epocha turi savitą kultūrą, o kiekvienas žmogaus kūrinys yra tos kultūros dalis. Socialinių mokslų objektas negali būti izoliuotas nuo tam tikro apibrėžto konteksto, kuriame pripažintos įvairios vertybės, veikia kolektyviniai nesąmoningi valios impulsai ir pan. Žinojimas iš esmės visada yra kolektyvinis: jis atsiranda bendrame grupės gyvenimo procese, kuriame kiekvienas individas įgyja savo žinojimą per bendrą likimą, veiklą ir bendrą sunkumų įveikimą. Egzistuoja tokie mąstymo tipai, kurių negalima adekvačiai suprasti, neišsiaiškinus jų socialinių šaknų. Mąstymas yra egzistenciškai sąlygotas, ir tik empiriniai tyrimai gali atskleisti koreliaciją tarp gyvenimo situacijos ir mąstymo proceso. Žinojimo sociologija įteisino vadinamojo atsiribojimo metodologinę procedūrą įvairiems mąstymo stiliams nagrinėti. Šioje sociologijoje idėjų turinį siekiama susieti su jo atsiradimą sąlygojusia socialine struktūra.
Recenzija skirta Česlovo Kalendos knygai „Dorovės samprata“. Pirmame skyriuje aprašomas dorovės atsiradimas pirmykščių žmonių gyvenimo sąlygomis. Knygos autorius skiria pirmykščius papročius ir ...dorovę, pastarąją laikydamas labiau išsivysčiusių žmonių elgesio reguliavimo būdu. Tai lėmė didesnis žmonių sąmoningumas, savarankiškumas, gebėjimas patiems spręsti ir atsakyti už savo poelgius. Pirmykštės dorovės turinį nulėmė visuomeninio pobūdžio vertybės: giminės narių solidarumas, kolektyvizacija. Aptariama dorovės samprata klasinėse visuomenėse. Pažymima, kad klasinės visuomenės narių materialios gyvenimo sąlygos lėmė ir jų tarpusavio santykių pobūdį. Keliamas dorovės pažangos klausimas, kurį autorius sieja su visuomenės pažanga ir teigia, kad dorovė padeda kurti ir įtvirtinti visuomeninius santykius. Paskutiniame skyriuje dorovė išdėstoma ideologinės kovos kontekste.
Straipsnyje analizuojama marksistinė (mokslinė) ideologijos samprata. Socialinę tikrovę iškreipianti ideologinė pažiūra gali būti įveikta tik peržengiant struktūrines klasinės visuomenės ribas. ...Socialistinių visuomeninių santykių turinys nereikalauja ideologinės transformacijos: socialinei teorijai belieka moksliškai įrodyti objektyvų istorinės socializmo perspektyvos būtinumą. Marksistinė socializmo teorija, tapdama idėjiniu revoliucinio darbininkų judėjimo ginklu, tampa ir socialinių vertinimų pagrindu, atlieka ideologines funkcijas, tačiau nepraranda griežtai mokslinės teorijos pobūdžio. Teigiama, kad mokslinė ideologija savo metodologija ir socialiniu vaidmeniu sudaro naują ideologijos tipą. Jos vertinimai yra tiesiog pagrįsti realiais visuomenės raidos poreikiais, neapeliuojant į abstraktų teisingumą ir nekonstruojant abstrakčių socialinio santykiavimo principų. Ideologiniai visuomeninės veiklos motyvai dėl to praranda išorinio privalėjimo pobūdį. Socialiniai tikslai grindžiami moksline tolesnės visuomenės raidos perspektyvų prognoze, o veiklos programos tampa konkrečiais socialiniais projektais, prieinamais paprastai mokslinei kontrolei.
Straipsnyje nagrinėjami religijos esmės klausimai pirmųjų Lietuvos marksistų (V. Kapsuko, Z. Angariečio, S. Matulaičio ir kt.) darbuose. Jie nesitenkino konstatavimu, kad religinės pažiūros yra ...gnoseologiškai iškreiptas, fantastinis tikrovės atspindys, bet mėgino religiją paaiškinti moksliškai. Lietuvos pirmieji ateistai marksistai pirmąkart Lietuvos ateistinės minties istorijoje religiją apibrėžė kaip sudėtingą visuomenės antstato reiškinį, akcentuodami pagrindinius struktūrinius jos elementus: religinę sąmonę, religinius santykius, religines organizacijas ir religinį kultą arba apeiginių veiksmų visumą. Religiją sąlygoja ekonominė bazė, šis determinavimas vyksta per religinę sąmonę. Dievą jie suprato kaip žmogaus sąmonės produktą, iškreiptos fantazijos vaizdinį. Kritikuodami religijos dogmą apie nemirtingą sielą, ateistai moksliškai aiškino žmogaus psichikos procesus. Nepaisant to, kad didžioji marksistų ateistų dalis religiją traktavo vien tik kaip ideologiją, gerėjantis materialistinis supratimas leido jiems efektyviai kritikuoti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius idealistus ir jų pažiūras į religiją bei jos esmę.
Članek poskuša misliti ideologijo niti na ravni vsebine misli niti na ravni diskurza, temveč na ravni delovanja, ki je - to bo osnovna teza članka - prvič, večinoma nediskurzivno in, drugič, v 21. ...stoletju odločilno tehnološko določeno. V nasprotju s klasičnimi ideološkimi formacijami 19. in deloma še 20. stoletja ideologija danes ne deluje več na ravni razmerja med posameznikovim umom in dominatnimi diskurzi, prav tako ne deluje več kot oblika subjektivacije, temveč drugje in drugače, na ravni, ki je tehnološko posredovana in infrasubjektivna. Takšno delovanje ideologije - ki poteka na (mikro)ravni afektov - obide procese subjektivacije in interpelacije ter raven verjetja, pomena in medijskih reprezentacij.
Te spremembe tudi »reprogramirajo« delovanje kognitivnih procesov posameznikov in odločilno vplivajo na izobraževanje, saj nekdanjo prevladujočo obliko »družbene zavesti«, ki je bila linearna in kavzalna, nadomeščajo nove oblike družbene zavesti, prilagojene novim medijskim tehnologijam in praksam.
PDF
