Antropologija prosjačenja i ekohistorija zbirke Podgorske pripovijetke (1889.) Vjenceslava Novaka, gdje se često ističe antologijska Podgorska lutrijašica (Vijenac, 1889.), u odnosu na dijadu ...očevi/majke – kćeri/sinovi, dokumentira subalteran odnos iz pozicije časti prosjačkoga štapa u kojemu su roditelji pokvarenom smatrali djecu koja su se sramila prosjačenja. U drugome dijelu članka navedena Novakova tematika antropologije prosjačenja i solidarnosti postavljena je u kontekst sa socijalnim feljtonima Miroslava Krleže. U tjedniku Narodna zaštita namijenjenom, prema atribuciji u podnaslovu, ratnim nemoćnicima i siročadi, Krleža je 8. studenoga 1917. objavio feljton, kao svoj prvi članak o sirotinji, Kako stanuje sirotinja u Zagrebu? Drugi Krležin članak o sirotinji, feljton Narod koji gladuje, koji određuje kao varijantu o sijerku/metlama kojima se Hercegovci "hrane kao pogačom", pisan je na temu potresnih primjera strategija preživljavanja Hercegovaca koji su, u arealu borbi vlastitih izgladnjelih tijela, bili prisiljeni hraniti se sijerkom.
Straipsnyje, remiantis svarbiausiais Karlo Jasperso darbais, analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro ...išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą: mokslinis pažinimas nėra būties savaime pažinimas, jis negali nurodyti žmogui jo gyvenimo tikslų, mokslas negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo paties prasmė. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus koncepcijos kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzistencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia K. Jasperso filosofijos vieta. Nuvertindami ir susiaurindami teorinio pažinimo reikšmę ir priešpriešindami jam vadinamąjį egzistencinį mąstymą, egzistencialistai paneigė galimybę determinuoti individo pastangas bei kūrybinę veiklą, tuo mistifikuodami žmogiškąją egzistenciją. Egzistencializmas tampa savotiška žmogiškosios individualybės autobiografinių išgyvenimų filosofija, fiksuojanti individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę.
Straipsnyje bandoma sugretinti tradicinę ir dabartinę pirmykščio žmogaus interpretaciją, parodoma, kaip ją paveikė paskutinių dviejų dešimtmečių archeologiniai ir paleantropologiniai atradimai. ...Skiriamos ir apibūdinamos žmogaus evoliucijos morfologinės stadijos: seniausieji žmogaus protėviai (Homo erectus), neandertaliečiai (Homo sapiens), šiuolaikinio fizinio tipo žmonės (Homo sapiens sapiens). Teigiama, kad neandertaliečiai turėjo pakankamai išsivysčiusią sąmonę, kad galėtų perimti ir perduoti kitiems individualią patirtį, išsaugoti ją atmintyje. Neandertaliečių kolektyvams buvo būdingi ne biologiniai, o socialiniai ryšiai, jie turėjo visus esminius pirmykštės bendruomenės formacijos bruožus: bendrą gamybos priemonių nuosavybę, kolektyvinį darbą ir kolektyvinį vartojimą, darbo pasidalijimą tarp lyčių ir amžiaus grupių, kraujo giminystės ryšius. Šioje epochoje pasirodo pirmieji besirandančios meninės veiklos, estetinės sąmonės liudijimai. Daroma išvada, kad neandertaliečiai sukūrė sudėtingą materialinę ir dvasinę kultūrą, kuri buvo tiesioginė prielaida šiuolaikinio fizinio tipo žmogui ir gimininei bendruomenei atsirasti.
Straipsnyje nagrinėjama R. Descartes‘o žmogaus, kaip kūniškos ir mąstančios būtybės, samprata. Teigiama, kad R. Descartes praplėtė kūno sąvokos apimtį ir susiaurino sielos funkcijas, susiejo jas su ...mąstymo aktais. Kūniškas žmogaus buvimas intensyviai veikia sielos išgyvenimus. Mąstymas yra neabejotinai egzistuojantis, substanciškas ir žmogiškas fenomenas. R. Descartes, sekdamas šv. Augustinu, laikėsi radikalaus dualizmo: sielą ir kūną traktavo kaip lygiavertes, savarankiškas, substanciškas būtis, nereikalaujančias savo egzistavimo pagrindo. R. Descartes, griežtai atskyręs sielos ir materijos pasaulius, pakreipė gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus į materiją, kurios matavimas ir pseudomatavimas tapo mokslo raidos pagrindu. Autorius teigia, kad vertingiausia R. Descartes‘o pažiūrose (nors ir nerealizuota) yra mąstančios esmės ir kūniškos substancijos vieningumo programa.
Straipsnyje pristatoma L. Karsavino antropologija bei supažindinama su jo visuotinybės filosofija apskritai. Šios filosofijos išeities principas yra visuotinybė. Gamtos pasaulis (daiktai, augalai, ...gyvūnai) ir socialinis pasaulis, žmonija bei visa materiali būtis, remiantis šios filosofijos pozicijomis, sujungti į tam tikrą universalią visumą, kurios centre yra Dievas. L. Karsavinas pripažįsta vieną pagrindinių krikščioniškų idėjų – pasaulio tvėrimą iš nieko, bet siekia įveikti būdingą krikščionybei Dievo ir pasaulio, dieviškosios ir sutvertosios būties ontinį dualizmą. Pasaulis yra laisvo kūrybinio dieviškojo akto rezultatas. Šis aktas yra laisvas ir savarankiškas savęs (Dievo) apribojimas. Materialus pasaulis (arba tvarinys, sutverta asmenybė) yra kažkur tarp absoliuto ir nieko. Tvarinys yra pusiau būtis, pusiau nebūtis. Aukščiausias istorijos subjektas – žmonija yra realybė ne kaip abstrakcija, o tik kaip visuotinybė savo individualizacijų žemesnių sferų subjektuose. Daroma išvada, kad L. Karsavinas yra platonikas, objektyvaus idealizmo atstovas. Jo filosofinė sistema priskirtina vienai šiuolaikinio panteizmo atšakai – panenteizmui.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
1994 m. sausio 2 d. staiga mirė KTU Filosofijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Edmundas Gendrolis.
Jis gimė 1938 m. birželio 28 d. Pašūtonių kaime, Eržvilko valsčiuje. 1956 m. ...baigęs Tauragės vidurinę mokyklą dirbo mėsos kombinate. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė VU filosofijos aspirantūrą, apgynė filosofijos kandidato disertaciją (vadovas – A. Lozuraitis). Dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Parašė tris monografijas, dešimtis straipsnių, parengė mokymo priemonių, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Tyrinėjo religijotyros, sociologijos, etikos, o ypač – kultūrinės antropologijos problemas. Svarbiausias E. Gendrolio darbas – monografija „Kultūros ištakos“, kuri išėjo po jo mirties. Monografijoje nagrinėjama ankstyviausio žmonijos raidos etapo materialinės ir dvasinės kultūros raida, supažindinama su naujausiais archeologiniais atradimais, jie savaip interpretuojami. Straipsnio pabaigoje pateikiama E. Gendrolio darbų bibliografija.
Publikuojamas amerikiečių etnografo, antropologo ir lingvisto F. Boaso straipsnio „Kai kurios visuomenės mokslų metodologijos problemos“ vertimas. Autorius aptaria visuomenės mokslų metodologijos ...problemas, su kuriomis jis susiduria kaip antropologas. Teigiama, kad individą galima suprasti tik kaip dalį visuomenės, kuriai jis priklauso, ir kad visuomenę galima suprasti tik ją sudarančių individų tarpusavio santykių pagrindu. Visuomenės mokslų problemos susijusios su pavienių individų ir jų grupių reakcijų į išorinius stimulus formomis, su jų tarpusavio sąveikomis ir su šių procesų sukurtomis socialinėmis formomis. Nagrinėjami gyvulio ir žmogaus socialinio elgesio skirtumai, primityvios kultūros sričių sąveika, kultūros santykis su geografinėmis sąlygomis. Autorius kritikuoja bandymus susieti socialinę organizaciją ir ekonomines sąlygas bei aiškinimą, kad kultūros formos priklauso vien nuo ekonominių sąlygų. Mėginimai suformuluoti bendruosius kultūros integracijos dėsnius neduoda reikšmingų rezultatų. Bandymai nustatyti įvairių kultūros pusių santykius reiškia, kad būtinai reikia tirti jų ryšių dinamiką.
Straipsnyje teigiama, kad racionalistinė filosofija daugiausia plėtojo mechanistinę žmogaus sampratą – žmogus traktuojamas kaip mašina, veikianti pagal mechanikos dėsnius. Siela yra smegenyse, ji yra ...materiali. Švietėjai kūrė kintančios žmogaus prigimties sampratą: esminės žmogaus savybės yra ne įgimtos, bet įgytos auklėjimu, perimtos iš kitų žmonių. Švietėjai nesigilino į žmogaus išgyvenimus, jų reikšmę tarpusavio santykiams, sąsajas su istorinėmis gyvenimo aplinkybėmis. D. Hume‘o filosofijoje teigiama jausmų, aistrų, gebėjimų, įpročių pirmenybė proto atžvilgiu. Tai paaiškina žmogaus elgesio ir viso jo gyvenimo sudėtingumą. Būdingiausia žmogaus savybe D. Hume‘as laikė visuomeniškumą: žmogus sugeba suprasti savo ir kitų reikalus, todėl sugeba bendrauti su kitais. Žmogaus sampratos požiūriu D. Hume‘o ir I. Kanto filosofijos yra artimos. I. Kantas žmogaus klausimą aptarė išsamiau, susiedamas jį su kultūros problema. D. Hume‘as aptarė žmogaus savybių reikšmę ne tik paties žmogaus, bet ir visuomenės gyvenimui.
Publikacijoje nagrinėjama asmens ir asmenybės sąvokos. Teigiama, kad asmuo yra bendrybė, o asmenybė yra tai, ką žmogus turi pats vienas ir ko nėra kituose. Asmuo yra pažinimo procese dalyvaujantis ...subjektas, tikslingai veikianti ir laisvai besirenkanti būtybė, vartojanti, sąveikaujanti su aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Žmogus tampa asmeniu per kultūrinį sąryšį, kuris iškyla kaip visuomenės esmė ir yra susidaręs kartų kaitoje. Tikroji asmenybės dvasinė struktūra (ethos), yra paremta ne savęs ieškojimu ar įtvirtinimu, bet atsidavimu ir savęs užmiršimu. Ji įaugusi į dvasinį-kultūrinį-žmonių pasaulį ne tik savo egzistavimo sąlygomis, bet ir egzistencijos prasminiu turiniu, dvasine struktūra bei verte. Tiesioginis individualios asmenybės vertės siekimas yra neįmanomas. Kito žmogaus mylintis žvilgsnis mato idealią asmenybės vertę kaip kito vertę.
PDF
