1994 m. sausio 2 d. staiga mirė KTU Filosofijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Edmundas Gendrolis.
Jis gimė 1938 m. birželio 28 d. Pašūtonių kaime, Eržvilko valsčiuje. 1956 m. ...baigęs Tauragės vidurinę mokyklą dirbo mėsos kombinate. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė VU filosofijos aspirantūrą, apgynė filosofijos kandidato disertaciją (vadovas – A. Lozuraitis). Dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Parašė tris monografijas, dešimtis straipsnių, parengė mokymo priemonių, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Tyrinėjo religijotyros, sociologijos, etikos, o ypač – kultūrinės antropologijos problemas. Svarbiausias E. Gendrolio darbas – monografija „Kultūros ištakos“, kuri išėjo po jo mirties. Monografijoje nagrinėjama ankstyviausio žmonijos raidos etapo materialinės ir dvasinės kultūros raida, supažindinama su naujausiais archeologiniais atradimais, jie savaip interpretuojami. Straipsnio pabaigoje pateikiama E. Gendrolio darbų bibliografija.
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos ...filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybes, jis tampa gamtos valdovu ir jos gydytoju alchemine prasme. Antropocentrizmas susipina su kvaziteologine tendencija.
Straipsnis skirtas vokiečių kilmės amerikiečių etnografo, antropologo, lingvisto F. Boaso gyvenimui ir kūrybai aptarti. Aprašoma jo mokslinė veikla, priklausymas įvairioms mokslinėms organizacijoms, ...jų steigimas, vadovavimas joms. Antropologija F. Boasui yra bendras mokslas apie žmogų, apimąs etnografiją, fizinę antropologiją ir lingvistiką. Visose antropologijos šakose jis paliko reikšmingų tyrinėjimų. F. Boasas parengė nemažai eskimų ir indėnų legendų bei mitų rinkinių ir juos išvertė. Šis antropologas yra vienas iš aprašomosios, arba deskriptyvinės, lingvistikos pradininkų, JAV kultūrinės antropologijos istorinės mokyklos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas. Jis teigė, kad tiriant ikiklasinių visuomenių kultūrą, reikia remtis dviem principais: visų rasių ir kultūrų žmonėms būdingu pagrindinių psichologinių procesų panašumu; į bet kokią kultūrą turi būti žiūrima kaip į istorinį kitimo rezultatą. F. Boasas vietoj lyginamojo metodo pasiūlė savo istorinio tyrimo metodą, kuriuo nustatomos kultūros reiškinių atsiradimo konkrečios sąlygos ir naudojamas kontroliuojamasis palyginimas.
Publikuojamas amerikiečių etnografo, antropologo ir lingvisto F. Boaso straipsnio „Kai kurios visuomenės mokslų metodologijos problemos“ vertimas. Autorius aptaria visuomenės mokslų metodologijos ...problemas, su kuriomis jis susiduria kaip antropologas. Teigiama, kad individą galima suprasti tik kaip dalį visuomenės, kuriai jis priklauso, ir kad visuomenę galima suprasti tik ją sudarančių individų tarpusavio santykių pagrindu. Visuomenės mokslų problemos susijusios su pavienių individų ir jų grupių reakcijų į išorinius stimulus formomis, su jų tarpusavio sąveikomis ir su šių procesų sukurtomis socialinėmis formomis. Nagrinėjami gyvulio ir žmogaus socialinio elgesio skirtumai, primityvios kultūros sričių sąveika, kultūros santykis su geografinėmis sąlygomis. Autorius kritikuoja bandymus susieti socialinę organizaciją ir ekonomines sąlygas bei aiškinimą, kad kultūros formos priklauso vien nuo ekonominių sąlygų. Mėginimai suformuluoti bendruosius kultūros integracijos dėsnius neduoda reikšmingų rezultatų. Bandymai nustatyti įvairių kultūros pusių santykius reiškia, kad būtinai reikia tirti jų ryšių dinamiką.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
Pojmovi gnosticizam i pelagijanizam poznati su teolozima, povjesničarima, religiolozima, filozofima i drugim istraživačima humanističkoga područja. Kao pojedinačne pojmove možemo ih od vremena do ...vremena čuti i u kolokvijalnom govoru, posebice izvedenicu agnosticizam ili agnostik. Do pobudnica pape Franje ova dva pojma bila su vezana uz crkvene hereze s početaka života Crkve. Članak, u povijesni kontekst ove hereze smješta Papin govor o gnosticizmu i pelagijanizmu kojeg započinje svojom pobudnicom Evangelii gaudium, a proširuje ga u pobudnici Gaudete et exsultate. Nakon kratkog prikaza klasične uporabe ovih pojmova i problematike koja se uz njih veže, kao i Papine interpretacije ovih pojmova, članak odgovara na pitanje jesu li ovi pojmovi uistinu »zapreka« na putu svetosti ili izvor konfuzije.
The terms »Gnosticism« and »Pelagianism« are known to theologians, historians, religious scholars, philosophers, and other scholars of the humanities. As individual terms we may hear them from time to time in colloquial speech, especially the derivative »agnosticism« or »agnostic«. Until the apostolic exhortations of Pope Francis, these two nominations were related to Church heresies from the beginning of the Church teachings. The article, in the historical context of this heresy, places the Pope’s speech on Gnosticism and Pelagianism, which he begins in his apostolic exhortation »Evangelii Gaudium« and extends it in the apostolic exhortation »Gaudete et exsultate«. After a brief account of the classical use of these terms and the problems associated with them, as well as the pope’s interpretation of these terms, the article answers the question of whether these terms are truly a »barrier« to the path of holiness or a source of confusion.
Autori u radu istražuju izvore sintagme »cjelovit odgoj« te njegovu recepciju u katoličkom nauku o odgoju. Polazeći od kršćanske antropologije, obrazlažu razne implikacije takvog pristupa odgojnom ...procesu te moguće putove za njegovo ostvarenje u suvremenom kontekstu. Rad je podijeljen u tri dijela. U prvoj točki pod naslovom »Na izvorištu pojma: povijesno‑analitički prikaz« obrađuje se i analizira povijesni izvor pojma cjelovitog odgoja te razumijevanje toga pojma u crkvenim dokumentima te kod domaćih i stranih autora, a posebno u tzv. cjelovitom humanizmu Jacquesa Maritaina. Druga točka pod naslovom »Izabrani teološko‑pedagoški naglasci o cjelovitom odgoju « ističe kršćansku antropologiju kao temelj i izvor ispravnog oblikovanja sadržaja cjelovitog odgoja, uzimajući u obzir suvremene vrijednosne okolnosti koje zahtijevaju nove relacijske dinamike u samom odgojnom procesu. Treća točka rada pod naslovom »Pedagogija srca kao put cjelovitog odgoja« bavi se povezanošću kognitivne i afektivne dimenzije osobe te potrebom za shvaćanjem njezine jedinstvenosti i jednosti, ističući glavne crte Isusove pedagogije i pedagogije Crkve. Takva pedagogija u svojoj je biti personalistička. Kroz rad jasno se ističe utjecaj Jacquesa Maritaina na eksplicitno oblikovanje crkvenog pristupa odgoju. Težište je stavljeno na posadašnjenje antropološko‑teološko‑pedagoškog pristupa cjelovitom odgoju, na kršćanski odgoj kao model cjelovitog odgoja i na njegove moguće primjene. U zaključnom dijelu rada ukazuje se na potrebu povratka na izvore katoličkoga cjelovitog pristupa odgoju. Taj pristup iziskuje entuzijastičku otvorenost srca odgajatelja i odgajanika kroz vjeru u vrhovnog učitelja Isusa Krista.
In this article the authors are pursuing the origins of the syntagma »integral education « and its reception in the Catholic teaching on education. Starting from Christian anthropology, the authors are explaining various implications of such an approach to the educational process and possible ways of its realisation in the contemporary context. The article is divided into three parts. The first part, entitled »At the Sources of the Concept: An Historical‑Analytic Overview«, deals with and analyses the historical origin of the concept of integral education and the understanding of this concept in ecclesiastical documents and writings of national and international authors, especially in so‑called integral humanism of Jacques Maritain. The second part, entitled »Se- lected Theological‑Pedagogical Emphases on Integral Education« draws attention to Christian anthropology as the basis and source of correct formation of contents of integral education, while taking into account contemporary value‑oriented circumstances that demand new relational dynamics in the educational process. The third part of the article, entitled »Pedagogy of the Heart as a Way of Integral Education«, deals with the relation between cognitive and affective dimension of the person and with the need to comprehend the person’s uniqueness and oneness, while pointing out the main contours of Jesus’s pedagogy and pedagogy of the Church. Such pedagogy is in its core personalistic. The article is clearly pointing out the influence of Jacques Maritain on the explicit formation of the ecclesiastical approach to education. The emphasis of the article is on bringing up to date the anthropological‑theological‑pedagogical approach to integral education, on Christian education as a model of integral education, and on its possible applications. In the conclusion of the article, the authors are pointing out the need to return back to the sources of Catholic integral approach to education. That approach demands enthusiastic openness of the heart of educator and pupils through faith in the supreme teacher, Jesus Christ.
U članku se proučava važnost Biblije u dogmatskoj teologiji, prije svega kroz prizmu jedinstva, strukture i sadržaja traktata pod nazivom Teološka antropologija. Potom se pristupa detaljnom čitanju ...novog dokumenta Papinske biblijske komisije »Che cosa è l’uomo?« (Sal 8,5). Un itinerario di antropologia biblica (2019.). Prezentiraju se doprinosi i nadahnuća toga dokumenta za Teološku antropologiju te se uočavaju neke razlike i nedostaci u sadržajnim naglascima. Najviše dodirnih točaka moguće je zamijetiti u tematskom području čovjeka kao Božjeg stvorenja u njegovoj zemaljskoj egzistenciji i odgovornosti. Najveća razlika između tog dokumenta i Teološke antropologije je u tome što se u njemu vrlo malo obrađuje antropološki vid Božjeg spasenja, u smislu preobrazbe čovjeka Božjom milošću i čovjekove usmjerenosti na eshatološku puninu života s Bogom.
The article studies the importance of the Bible in dogmatic theology, primarily through the prism of unity, structure, and contents of the tractate titled Theological Anthropology. The author offers a thorough reading of the new document of the Pontifical Biblical Commission »Che cosa è l’uomo?« (Sal 8,5): Un itinerario di antropologia biblica (2019.). The article presents contributions to and inspirations of that document for Theological Anthropology and it points out some differences and deficiencies in terms of contents. The most common points can be noticed in the thematic area of the human beings as God’s creation in his/her earthly existence and responsibility. The biggest difference between that document and Theological Anthropology consists in the fact that the document is very brief on the anthropological aspect of God’s salvation in the sense of the transformation of human beings by Divine grace and of human beings’ directedness toward the eschatological fullness of life with God.
Između primorskih padina Velebita, južno od Senja, prostire se Podgorje koje bi se u
svjetskim razmjerima usporedbi slobodno moglo opisivati kao podnožje hrvatskog Tibeta.
Štoviše, naš prerano ...preminuli etnolog i antropolog, Tomo Vinšćak, koji je pohodio oba
nebeska doticališta ustvrdio je da su Kailash i Velebit planinski srodnici – himalajski i
hrvatski Olimp (1991). U ovom će se radu progovarati iz (iskustvom) prizemnijih uvida,
no s jednakom upornošću zagovarati potreba smislenijeg upoznavanja specifičnosti ovog
kraja i njegovih ljudi. Pa ako je podnožje hrvatskog Olimpa naizgled (nedostatkom
iskustvene usporedbe) moguće definirati kao pretencioznom idealizacijom, ostaje
faktografija mnogih disciplina, koje sinergijski presložene omogućavaju manje depresivno
tumačenje kraja po njegove ljude. U ovom radu se takvo znanstveno združivanje pokušava
doseći ispreplitanjem upotrebe antropoloških perspektiva (emsko-etsko) i Jungijanske
analize iskustvene arhetipske sekvence koja povezuje autoricu s ovim krajem. Kraj je
to čestog kolektivnog zaborava svih historiografskih činjenica koje potvrđuju da unatoč
surovosti prirode koja se kroz buru i sušu stoljećima tu slijevala, te opisa da se iz toga
kraja 'samo' bježalo i nestajalo zbog težine života, on ostao stjecište brojnih naroda i
populacija. Sidrište mnogobrojnih kulturalnih, sakralnih i imaginativnih dimenzija za Hrvate, baš kao i jedna od konačnih destinacija najvećih hrvatskih migracijskih tijekova. U
današnjim doslovnim i otrcanim postmodernističkim tumačenjima – kraj multikulturalnih
susretišta unatoč in loco teških narativa života. Slijedom iste površnosti on postaje i kraj za
kratkotrajno navraćanje u maniri sasvim ritualnog oblika pohoda na izazov divljine – od
turistički brendiranog bazanja po Velebitu, pod geslom očuvanja neobuzdane prirode, do
sasvim planiranog doživljaja išibanosti burom na senjskoj rivi. Kako sve navedeno ne bi
ostalo samo na eko(nomsko)historijskoj potrazi simbolike, metafora i brikolaže mitova
ovdje valja proširiti tumačenje specifičnosti lokaliteta i pridodati realitet biokulturalne
povijesti. Tako, doprinosi istraživanja viševrsnih disciplina u području medicine već
više dekada ukazuju na svojevrsni, rekli bismo, paradoks podgorske specifičnosti koji
se ogleda u kontrastu mjesta teškog za življenje naspram poželjnog mjesta za doživjeti
duboku starost, ili ako se hoće kozmološki i manje antropocentrično, starost neusmjerenu
uživanju i ugodi. Konačni cilj analize ovog rada je (pre)usmjeravanje mogućih interesa
za Podgorje s turistički-egzotično-isplativih kolonijalnih matrica na kozomološki-etičko
shvaćanje, u kojem sprega čovjeka, prirode i povijesti zaslužuje puno šire sagledavanje
njegove 'izdrživosti' u mjestu 'održivosti' ili 'revitaliziranosti'. Kozmološkim pristupom
rečeno, svaka jednadžba neoliberalne ugode je ovdje neprimjenjiva, baš sasvim suprotno,
obrnuto je proporcionalna povijesnim i biokulturalnim dokazima. Ustvrditi je – ništa
začuđujuće u odnosu na mogućnost tumačenja tog kraja kao podnožja hrvatskog Olimpa.
U središtu su članka četiri umjetničke intervencije koje su početkom 2019. godine izvedene u Zatvoru u Zagrebu u cilju estetizacije zatvorskog prostora. Rad se temelji na kvalitativnom etnografskom ...istraživanju koje je provedeno tijekom oslikavanja u navedenom zatvoru, u cilju razumijevanja: a) umjetničkog koncepta i nastajanja umjetničkog djela u zatvorskim prostorima, b) dinamike i značenja koju umjetničko djelo u zatvoru izaziva te c) promjene doživljaja kako pojedinačnih zatvorskih prostora tako i šire društvene percepcije o zatvorskom sustavu. Pristupi istraživanju i interpretaciji proizlaze iz antropologije prostora i mjesta te antropologije umjetnosti. Istraživanjem se analiziraju društveni, interakcijski, edukativni, estetizirajući, terapijski i afektivni učinci konkretnih umjetničkih intervencija u zatvoru. Poseban je interes fokusiran prema odnosima koji postoje ili se mijenjaju tijekom intervencija između svih uključenih aktera (umjetnici, razni profili djelatnika u zatvoru, zatvorenici). Ključan doprinos kulturnoantropoloških istraživanja proizlazi iz sposobnosti etnografije da bilježi i promišlja umjetnost ostvarenu kao relacijsku i komunikacijsku aktivnost, a u smislu primjene etnografskog istraživanja, riječ je o novitetu u istraživanju hrvatskih zatvorskih sustava.
PDF
