Enciklika Fides et ratio, oslonjena na tomističku filozofsku misao, propituje odnos vjere i razuma i ističe nužnost filozofije za specifične teološke discipline. No, misaoni dosezi enciklike sežu ...puno dalje. Cilj je ovoga rada pokazati da se sve znanosti mogu shvatiti kao praeambula fidei i da je enciklika u cjelini poziv na dijalog, ne samo između filozofije i teologije, već i s drugim znanostima. U tom se smislu, enciklika pokazuje važnom za današnje doba, tzv. STEM doba, jer otkriva važnost svih znanosti i smješta ih u širi kontekst, te ih, ističući autonomiju njihova traganja za istinom, pokazuje neizostavnim sudionicima dijaloga s teologijom i filozofijom.
The encyclical Fides et ratio is based on Thomistic philosophical thought. It questions the relationship between faith and reason and emphasizes the necessity of philosophy for specific theological disciplines. However, in this research we show that the encyclical’s thinking reaches far beyond. The analysis of the text of chapter six has shown that the encyclical emphasizes that (1) faith cannot give up reason, which limits itself from fideism. Also (2) that reason by faith strengthens itself to reach the goals it could not achieve, which represents (a) moving away from rationalism and scientism, and (b) giving reason a dimension of openness to the divine nature, revealing it as a link between nature and the divine nature. However, on the line of Thomistic thought the encyclical adds (1) that there are some truths that can be learned naturally, on the independent path of rational inquiry that does not have to divert from one’s own principles and autonomy, and that (2) the knowledge of these truths necessarily precedes the acceptance of God’s revelation. These truths represent the path of preparation for faith. Furthermore, relying on Aquinas’s metaphysic, psychology and philosophy of mind, the encyclical stresses that grace perfects nature (FR, no. 75) and that there is distinction between two lines of cognition (FR, no. 54). But these two lines of cognition are not mutually exclusive, but complementary and revealing (a) that the search for a natural foundation of meaning is one of the most important points of this encyclical and (b) the necessity of a dialogue between theology and philosophy. However, among the autonomous natural paths of cognition, which are defined by the term »the path of preparation for the faith«, which refers to the medieval term »praeambula fidei« (FR, no. 67), we also recognize the sciences that aim at natural cognition. Thus, the reach of the encyclical is expanded. Therefore, we conclude that the encyclical Fides et ratio places all sciences (a) in a broader context, and points to their significance; and (b) emphasizes their autonomy in the search for truth; and (c) at the same time reveals them as needed participants in the dialogue with theology and philosophy. Every science with its autonomy is an antecedent to the faith and that fact is a call for dialogue, which is clearly defined in Gaudium et spes number 36. This dialogue should be realized on an ontological, epistemological and ethical level. The connection in dialogue between theology and other sciences is philosophy. This, however, stead Lambert, sets before us the task of designing higher education institutions which can be a space for dialogue between sciences, without abandoning the principles of one’s own path of inquiry. By recognizing the empirical sciences as a pathway to faith and pointing out the importance of dialogue of philosophy, theology and other sciences, we discover the depth of the encyclical Fides et ratio. On its pages, it offers solutions that bring meaning and hope to the present-day STEM mentality.
U ovom radu naznačujemo neke od dodirnih točaka dvojice velikih teologa 20. stoljeća, Romana Guardinija i Hansa Ursa von Balthasara. Pritom se osvrćemo na biografske podudarnosti, poglavito na ...vrijeme kada je Guardini bio profesor Balthasaru i na utjecaj koji je profesor ostavio na svojega studenta i njegov kasniji teološki opus. Potom bacamo pogled na sadržajne podudarne točke, u prvom redu na integracije književnosti i teologije u njihovoj teološkoj metodi. U tom je razvidna i razlika kako je svaki od njih došao do te integracije. Ukratko se govori i o značenju pojma lika („Gestalt“) u njihovim teološkim nacrtima, kao i o značenju i povezanosti akcije i kontemplacije. Pravo ishodište govora o Bogu i teološke egzistencije nije čista znanstvenost, nego molitva, duhovnost, „teologija na koljenima“. Tek ona omogućuje pogled na cjelinu i ono „razlikovanje kršćanskoga“ koje je u bitnomu glavni cilj njihova teološkog nastojanja.
Članak promišlja filozofsko shvaćanje moći s tezom da se kroz Guardinijevo razumijevanje toga pojma reflektira istinska filozofija moći, ali i da u osjećaju za tajnovito, u konačnici „teološko”, ...filozofija zadobiva svoju autentičnu moć. U prvom dijelu analizira se filozofsko poimanje moći, a u drugom dominacija tehnike i depersonalizacije moći. Treći, posljednji dio, razmatra načine kako utemeljiti istinsku filozofiju moći na biblijskim i srednjovjekovnim korijenima autentičnom egzistencijom te ispravnim odnosom znanja i slobode.
Straipsnyje apžvelgiamos mokslo ir metafizikos santykio sampratos. Teigiama, kad visiškai neigiamą požiūrį į metafiziką išreiškia loginio empirizmo šalininkų suformuluotas empiristinis prasmės ...kriterijus – siūlymas prasmingais laikyti tik tuos teiginius, kuriuos įmanoma verifikuoti, t. y. nustatyti jų teisingumo reikšmę, tarus, kad ją gali turėti tik patyrimą išreiškiantys teiginiai. Mažiau griežtai metafiziką vertino K. R. Popperis, prasmės problemą pažinime pakeičiantis demarkacijos problema – kriterijaus, kuris leistų atskirti empirinius mokslus nuo matematikos, logikos ir metafizinių sistemų, suradimo problema. Autorius teigia, kad mokslo ir metafizikos sąveiką geriau už loginį empirizmą išreikštų atomistinė filosofijos ir teologijos santykio analogija. Sprendžiant mokslo ir metafizikos sąveikos problemą, būtina tiksliau apibrėžti metafizikos sąvoką: vaisingas būtų Ch. Wolffo pasiūlymas skirti bendrąją metafiziką (ontologiją) ir specialiąją metafiziką, kuri susideda iš kosmologijos, teodicėjos ir metafizinės psichologijos. Mokslo ir metafizikos sąveikos analizė turi būti siejama ir su teologinių idėjų įtaka mokslų metodams, tyrimo sritims ir problemoms apibrėžti.
Straipsnyje teigiama, kad tikėjimo ir proto santykio problema buvo aktuali ne tik XVIII amžiuje – šios problemos sprendimo būdai panaudojami ir XX a. kovojant su dogmatizmu (ypač antikomunistinių ...koncepcijų). R. Descartesas tikėjimą aiškino kaip Dievo malonės apraišką, kuri sąlygoja vadinamąją dvasios valią, suaktyvinančią supratimo arba dvasios laisvės pojūtį. Dvasios laisvė – tai formali nepriklausomybė nuo Dievo malonės, nes ji reiškia individo aktyvumo galimybę, taip pat ir jo gebėjimą atsidėkoti Dievui. Ši laisvė realizuojama pasirinkimu, kuris prasmingas tik tada, kai yra grindžiamas protu. Žmogui yra įgimtas tik formalus protas, pasireiškiantis aiškumo arba akivaizdumo noru. Remdamasis gamtamoksliniu žinojimu, R. Descartesas parodė teologijos racionalaus pagrindimo negalimumą. Šis principas sąlygojo teologijos nesavarankiškumo pripažinimą. R. Descartes’o esminis nuopelnas šioje srityje yra tai, jog jis atskyrė filosofijos ir teologijos svarstymų objektą atmesdamas dvejopos tiesos teoriją – tiesa yra viena. Dievo apologija R. Descartes’o filosofijoje faktiškai yra būdas žmogaus proto didybei atskleisti.
Straipsnyje nagrinėjama krikščionių filosofo ir teologo P. Tillicho pamatinė ontologinė struktūra, arba subjekto ir objekto santykis. Analizuojamos teologo racionalios priemonės, arba sąvokų poros: ...subjekto ir objekto, tiesos ir melo, būties ir nieko. Aptariamos iracionalios struktūros (religinio jausmo, apreiškimo ir simbolio), kurios turėjo suvienyti subjektą ir objektą. Straipsnyje remiamasi P. Tillicho veikalo „Sisteminė teologija“ pirmu tomu. Mąstytojas daugiausia dėmesio skyrė iracionalioms struktūroms – šventumui, ekstazei, stebuklui ir meilei, kurie vertintini ne kaip paradoksas, o kaip perkėlimas. Perkėlimo funkciją turi ir apreiškimas, kuris reiškia nuolatinį vyksmą, jis reiškiasi: apreiškimas vyko (Kristus), vyksta (mūsų suvokimas) ir vyks (Apokalipsė). Tai perkeliantis (ne paradoksalus) veiksmas, vykstantis pro šalį. Apreiškimas kartu yra ir simbolis, kuris turi ontologinį parametrą. Skirtingai nuo sąvokos, simbolis nesiekia paaiškinti, greičiau perkelti, kai perkėlimo objektas nėra aiškus, todėl tiesos kriterijus čia beprasmis. Simbolyje susikerta dieviškoji ir žmogiškoji būtis.
Svoje razmišljanje o biskupskoj i prezbiterskoj službi u Svetom pismu autor započinje razlaganjem o terminološkoj distinkciji pojmova prezbitera, biskupa i svećenika. Prema svetopisamskim tekstovima ...one su pojmovno udaljenije od onoga što suvremeni čovjek misli kada govori o tim službama ili, bolje rečeno, osobama. Iz detaljne terminološke analize proizlazi kako u Svetom pismu postoji razlika između riječi prezbiter i svećenik. Na temelju dobivenih rezultata, prva bi označavala osobu koja se brine za profano, dok bi se druga odnosila na osobu koja se brine za svete stvari. Biskup je, s druge strane, osoba koja nadgleda zajednicu. Na temelju biblijskih tekstova autor u drugome dijelu rada iznosi svjedočanstva o utemeljenju i razvoju svećeničke, prezbiterske i biskupske službe pokušavajući obrazložiti prethodno utemeljenu terminološku razliku, kao i uočljivu promjenu situacije u novozavjetno vrijeme. Činjenica koja je stalna jest da su službe svećenika, prezbitera i biskupa funkcionalno i pojmovno, barem prema onomu što donose tekstovi Svetoga pisma, postavile temelje za daljnja razmišljanja i teološka utemeljenja tih službi.
Straipsnyje skiriami du Carlo Schmitto „Politinio romantizmo“ recepcijos etapai: 1) tarpukario Vokietija ir 2) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo. Tarpukario Vokietijoje veikalas sulaukė teigiamų ...istorikų, sociologų, filosofų ir literatūrologų atsiliepimų. Po Antrojo pasaulinio karo knyga buvo beveik užmiršta. Iš tarpukario Vokietijoje pasirodžiusių šiam veikalui skirtų darbų išskiriamos dvi pagrindinės interpretacijos – Hugo Ballo straipsnis „Carlo Schmitto politinė teologija“ ir Karlo Löwitho „Okazionalus C. Schmitto decizionizmas“. Siekiama atskleisti šių darbų idėjų pagrįstumą. Šiandien tarp tyrinėtojų įsitvirtinusi nuomonė, kad „Politinis romantizmas“ yra antraeilis Schmitto veikalas, neturintis reikšmės jo politinės filosofijos visumai. Tai nepagrįstas požiūris. Šis veikalas rodo pagrindinių Schmitto politinės filosofijos idėjų ištakas ir yra svarbi jo pažiūrų sistemos dalis. Šiuo požiūriu pagrįsta yra Ballo pateikta „Politinio romantizmo“ idėjų interpretacija.
Rad želi interpretirati zabilježene načine komuniciranja čovjeka s Bogom. Pristup je u interpretaciji mediološki, odnosno iz perspektive filozofije medija. Želi se postaviti pitanje jezika, odnosno ...medija komunikacije, između čovjeka i Boga te otkriti razlog zašto je i kako je Bog jezikom komunicirao s ljudima. Je li to odredilo povijest ljudskih vjerovanja, odnosno oblik utemeljenja religija Knjige? Suvremena pomjeranja interesa religijskih hijerarhija prema političkome u sumnju stavljaju vjeru utemeljenu na jezičnom iskazu. Medij komuniciranja s Bogom u pitanje stavlja i odrednicu predodžbe kao oblika samospoznaje apsoluta. Je li jezik stranputica u ljudskoj komunikaciji s Bogom? Koje su konzekvence pristajanja uz jezik kao oblik komunikacije sa Svevišnjim?
Kada se u drugoj polovici devetnaestoga stoljeća pokušala konstituirati, znanost o kulturi (Science of Culture) predstavljala se je kao reformska znanost. Ona je bila reformska ponajprije u smislu ...emancipacije od metafizike i teologije, ali također i u smislu društvenog napretka (E. B. Tylor). Znanost o kulturi, koja se pokušala zasnovati kao kohezijsko mjesto za sve društveno-humanističke znanosti i postati reformska, postala je u konačnici interpretativna znanost (C. Geertz). Tako shvaćena znanost o kulturi također ima reformatorski afinitet. U radu se – nakon osvrta na devetnaestostoljetnu znanost o kulturi – donose temeljne odrednice Geertzove teorije kulture i postliberalne teologije, koja se uvelike zasnovala upravo na Geertzu. Konačno, izlaže se reformski potencijal interpretativne znanosti o kulturi i postliberalne teologije.
PDF
