straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba Straipsnio tikslas – atskleisti formalizmo ir fenomenologijos sąryšius Vosyliaus Sezemano estetikoje. Sezemanas estetikai skirtuose straipsniuose „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ (1922), „Poetinio vaizdo prigimtis“ (1925), „Menas ir kultūra“ (1927) polemizavo su formalistine meno samprata. Tačiau išsamiausiai formalistinės meno sampratos kritika yra atskleista „Estetikoje“ (1970), nuodugniai pristatant estetinės struktūros sampratą. Šiame straipsnyje autorius pirmiausia analizuoja svarbiausius formalistinės meno istorijos bruožus, o tada nagrinėja, kaip Sezemanas meninės formos konceptą transformuoja į estetinės struktūros sampratą. Formalistinė meno analizė atveda nuo grynai autonomiškos formos prie stiliaus, kuris yra siejamas su bendruomenišku buvimu pasaulyje. Regimo vaizdo aspektų analizė parodo, kad regimumas turi būti susietas su regėjimu ir jo nuostatomis. Sezemanas atsisako dualistinės juslinės medžiagos ir inteligibilios formos perskyros ir vietoj jos siūlo estetinės struktūros sampratą. Jis atskleidžia juslinės estetinio objekto struktūros sąryšį su patiriančiuoju subjektu. Estetinė vertybė gali būti atveriama kaip reikšminga tik dalyvaujant subjektui ir turint reikiamą kontempliatyvią nuostatą. Meno analizė turi apimti ne tik individualią objekto išraiškos struktūrų, bet ir suvokimo ir jo nuostatų fenomenologinę analizę. Formalizmo ir fenomenologijos derinys būdingas visiems Sezemano estetikos lygmenims. Struktūrinė analizė atskleidžia meno kūrėjo, meno kūrinio ir meno suvokėjo sisteminį sąryšingumą.