Straipsnyje aptariama aklųjų integracija sovietiniu laikotarpiu ir pirmaisiais posovietiniais metais. Aklųjų integracijos sąvoka išreiškia tik bendrą idėją, tikslą, visuomenės, visų pirma organizuoto aklų ir silpnaregių žmonių sąjūdžio veiklos kryptį, todėl visada kyla prieštaravimai, kai pereinama nuo šios idėjos deklaravimo prie konkrečių aklųjų integracijos problemų ir jų realizavimo priemonių. Tarybinė visuomenė kritikuojama kaip susvetimėjusi, kuriai būdingas didelis idealų, skelbiamų tikslų ir tikrovės neatitikimas. Teigiama, kad tarybinėje visuomenėje aklųjų integracija realiai buvo jų segregacija (išskyrimas iš visuomenės): buvo nueita atskirų specializuotų institucijų (specialių ugdymo įstaigų, aklųjų kombinatų ir t. t.) kūrimo keliu. Integracija, kaip aklo žmogaus socialinio gyvenimo įprasminimas, yra ne vienkartinis aktas, o visuomeninis istorinis procesas. Pabrėžiama būtinybė aiškintis realų aklųjų integracijos proceso turinį, atskleisti integracijos formų ir metodų įvairovę atsižvelgiant į regėjimo negalią turinčiųjų gyvenimo sąlygas.