Due to social and geographical mobility and globalization, many minority languages in the world are pushed to the periphery. Reasons for such a trend differ among languages. In the case of the ...Punjabi language, despite being spoken by a major portion of the population, the speakers are gradually disowning it. Considering this gradual shift, the present study explores the predicament of the Punjabi language. The study uses phenomenological design and collects data from Punjabi ethnic students in four different universities in Islamabad. The study uses semi-structured interviews, TV shows, and natural conversations. Findings reveal that the Punjabi speakers themselves disown their language as well as Punjabi identity due to social, economic, religious, and political reasons. Especially women avoid the language more, they do not speak Punjabi with their children, and they reject their Punjabi identity.
Rad nastoji da utvrdi šta tačno znači kada gradska i, posredno, republička vlast nazove neki objekat „novim simbolom Beograda.“ Ovaj naučni problem razmatra se na primeru muzičke fontane na Slaviji. ...Kakav je to simbol i na osnovu čega mu se pripisuje dotični status? Šta bi muzička fontana, kao „novi“ simbol prestonice, trebalo da predstavlja? Na ova i druga pitanja nastojaću da odgovorim antropološkom analizom mizansecna fontane i njenog simboličnog sadržaja. Pod mizanscenom podrazumevam sve ono što leži oko fontane, a što se može implicitno ili eksplicitno dovesti sa njim u prostornu vezu. Simbolička ravan fontane obuhvata, između ostalog, i njen muzički sadržaj koji će takođe biti predmet razmatranja u tekstu.
Straipsnyje analizuojami religijos koncepcijos antgamtiniai ir socialiniai elementai. Teigiama, kad dieviškoji religijos esmė yra orientuota į tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, dievais, o žmogiškoji ...nukreipta į žmogų ir į socialinį gyvenimą. Religijos apibūdinimas remiantis arba antgamtiškumu, arba socialumu įgyja abstrakčios alternatyvos formą. Religijos apibrėžimas antgamtine tikrove neišeina už religinio patyrimo fenomenologinio aprašymo ribų. Ateistinis antgamtinės realybės neigimas kartu tampa ir religijos neigimu ir taip panaikina pačią apibrėžimo problemą. Ikimarksistinis ateizmas siekia išspręsti neišsprendžiamą problemą – gnoseologiškai paaiškinti klaidingus įsitikinimus. K. Marxas atskleidė klaidingų pažiūrų pagrindą atrasdamas jį materialioje sferoje – susvetimėjusiuose visuomeniniuose santykiuose ir taip atskleisdamas ideologijos (taip pat ir religinių vaizdinių) iliuzinį pobūdį. Marksizmas atmeta bet kokias religijos galimybes skraidyti abstrakcijų ir idėjų pasaulyje, jis atskleidžia religinio susvetimėjimo pagrindus ir iškelia jų pašalinimo uždavinį. Marksistinio ateizmo požiūriu, religinio susvetimėjimo kritika yra ne teorinis, o praktinis uždavinys.
Straipsnyje aptariama marksistinės filosofijos objekto samprata, jos metodologinis, pasaulėžiūrinis ir ideologinis vaidmuo, pabrėžiamas jos problematikos vieningumas. Teigiama, kad marksizmo ...požiūriu, filosofijos objektas yra vystymosi procesas, jo bendrosios sąlygos ir dėsniai. Savo dialektiniu turiniu filosofija atlieka bendrosios mokslo metodologijos, arba mokslinio mąstymo logikos, vaidmenį ir naujai suformuluoja mokslinio tikrovės reiškinių aiškinimo (moksliškumo) kriterijus. Pasaulėžiūros turinys skirstomas į pažintinį aiškinamąjį ir ideologinį vertinamąjį. Marksistinės filosofijos, kaip apibrėžtą objektą turinčio mokslo, metodologinė paskirtis ją daro pasaulėžiūrą kuriančiu veiksniu tiek pažintiniu, tiek ir ideologiniu aspektu. Ji konstatuoja ideologinių vertinimų kriterijų istoriškumą ir nustato objektyvius jų kitimo pagrindus. Teigiama, kad netikslu marksistinę filosofiją skirstyti į ontologiją ir gnoseologiją: šios dvi disciplinos nėra savarankiškos, materialistinė besivystančios tikrovės koncepcija, kuria pagrįsta marksistinė filosofija, įeina į pažinimo teoriją kaip jos konstitucinis elementas.
Straipsnyje nagrinėjami kai kurie diskusiniai ideologijos ir meno santykio klausimai, teigiama, kad šių problemų sprendimas priklauso pirmiausia nuo pačių ideologijos ir meno sampratų. Ideologijos ...specifiką sudaro tai, kad ji teoriškai pagrindžia principus, pagal kuriuos vertinamas žmonių socialinis elgesys, santykiai su aplinka ir jų tarpusavio santykiai. Autorius teigia, kad ideologinis poveikis menui nėra tiesioginis. Menas skiriasi nuo ideologijos tuo, kad atspindi gyvenimą ne teorine forma, o meniniais vaizdais, apimančiais ne tik mintis, bet ir jausmus, nuotaikas. Menas socialiniams vertinimams suteikia emocionalumo, kuris lengvai perteikiamas žmonėms, atitinkamai nuteikdamas juos socialinių reiškinių atžvilgiu, t. y. reiškinių, kurie teigiamai ar neigiamai atsispindi meno kūriniuose. Mokslinė ideologija geba teisingai atspindėti tikrovę, todėl šia ideologija persunktas menas yra paveikesnis, nes labiau atitinka laiko dvasią ir tikrovės faktus. Ideologinis momentas būna kūrybos procese ir meno kūrinyje nepriklausomai nuo to, ar pats menininkas tai įsisąmonina. Daroma išvada, kad atitraukti meną nuo ideologijos ne tik nerealu, bet ir žalinga.
Straipsnyje nagrinėjamas buržuazinių moralės principų (humanizmo principo), kaip abstrakčių, grynai dorovinių idėjų, formavimasis. Feodalizmo epochoje dėl neišsivysčiusių prekinių santykių ...ideologinis procesas nebuvo grynai teorinis, laisvas nuo konkretaus socialinio turinio, todėl moralės principai nesudarė atskiros, santykinai savarankiškos ideologijos, o socialiniai vertinimai dar buvo sinkretinio pobūdžio – jie vienu metu išreiškė ekonominį, teisinį, moralinį ir religinį žmogaus poelgių vertinimą. Vystantis kapitalistiniams visuomeniniams santykiams formavosi abstraktaus humanizmo principas, taikomas buržuazijos interesams ginti. Humanizmo idėja nusako specifinį moralinį visuomenės pažangos aspektą – visi žmonės vienodai pripažįstami žmonėmis, pats žmogiškumas laikomas aukščiausia vertybe. Buržuazinės visuomenės moralinių principų konkreti interpretacija ir realizavimas priklauso nuo visuomenės ekonominės pažangos , o moralinės pažangos negali suvesti į moralinių principų tobulinimą, keitimą ir individų auklėjimą, nes ši pažanga yra sudėtinė (antrinė, priklausoma) bendros socialinės pažangos dalis.
Straipsnis skirtas ideologijos sampratos analizei. Teigiama, kad marksistinėje filosofinėje literatūroje ideologijos samprata tebėra nevienoda ir griežčiau nenusistovėjusi. Pateikiama savita ...ideologijos samprata: ideologija išreiškia tam tikrus socialinių santykių principus bei normas ir teoriškai juos pagrindžia. Ideologijos esmės aiškinimas materialistinės metodologijos pagrindu reikalauja atskleisti, kaip tam tikri objektyvūs, nuo žmonių pageidavimų bei norų nepriklausomi ekonominiai santykiai pagimdo tokią funkciją, kurią gali atlikti tik ideologija, ir kaip keičiasi ideologijos pobūdis, keičiantis visuomenės ekonominiams santykiams. Ideologija, panašiai kaip ir valstybė, ypatingu būdu reguliuoja individo ir visuomenės ryšius. Socialistinės ideologijos visuomeninis efektyvumas gali būti matuojamas tik žmonių praktinio elgesio efektyvumu socialistiškai bei komunistiškai pertvarkant visuomenę. Socialistinė ideologija yra praktinis, technologinis šio pertvarkymo instrumentas, susvetimėjimą galutinai likviduojančios visuomenės egzistencinių vertybių išraiška, natūrali komunizmo kūrimo sąlyga.
Bijela knjiga je uobičajeni naziv za internu analizu Saveza komunista Hrvatske iz ožujka 1984. u kojoj su sabrane antisistemske pojave iz javnoga prostora od 1982. do 1984., najvećim dijelom iz ...Srbije, a koje su bile u suprotnosti s politikom Saveza komunista Jugoslavije. Ona je bila rezultat dosljedne provedbe zaključaka Centralnoga komiteta Saveza komunista Jugoslavije u Hrvatskoj, ali i većem dijelu republika i autonomnih pokrajina. U Srbiji su to radili parcijalno, očito iz pobuda da ne idu do kraja u obračun s kritičarima komunizma jer su dijelu političkoga vrha Srbije služili i za druge ciljeve – promjenu političkoga sustava, što je bio eufemizam za redefiniranje jugoslavenskoga federalizma. Analiza je bila uvod u Savjetovanje kulturnih stvaralaca održano 23. svibnja 1984. u Zagrebu. Izazvala je razmimoilaženje između komunista Hrvatske i Srbije i potaknula dugotrajne polemike u medijima.
The White Book is the popular name for the internal analysis of the League of Communists of Croatia from March 1984, in which anti-system occurrences in the public space—i.e. those that were at odds with the policies of the League of Communists of Yugoslavia—from 1982 to 1984 and
mostly from Serbia, were gathered. It was the result of the consistent implementation of the policies of the Central Committee of the League of
Communists of Yugoslavia in Croatia as well as in most parts of the other Yugoslav republics and autonomous provinces. In Serbia, this was done only partially, obviously due to a desire to avoid a thorough settling of accounts with the media and anti-communists, because they were important to a part of the political leadership that wanted a change of the political system, which was a euphemism for redefining Yugoslav federalism. The goal of the Analysis was to highlight this issue, while the Consultations of Cultural Creators held on 23 May 1984 were intended to offer help from Zagreb. It appears that the White Book purposefully ended up in the hands of persons in Belgrade for whose eyes
it had not been intended, and thus worsened relations between the Leagues of Communists of Croatia and Serbia. The White Book was also the
cause of long-lasting media polemics, despite the Party leadership’s demands that they be stopped. It is a concrete example that there existed serious differences in the approach to the topic of ideological struggle within the League of Communists of Yugoslavia, and that the conclusions of the League’s Central Committee were not being conducted according to the principles of ‘democratic centralism’.
SMILING INSANITY IN OUTBOARD LOG BOOK BY SLOBODAN NOVAK
The paper argues that the starting point of Novak’s novel Outboard Log Book is a
“twisted” world based on a paradox, which influences the main ...elements and strategies of narration. Due to this “twisted” feature of the novel, which is determined
mostly politically and ideologically, the “disturbed perspective” prevails in the text.
Since the basic strategy in the novel is the pun, i.e. world play, whose symbolism
and meanings interconnect the plot, composition, narration, and the signifiers. The
character of Magistar, transformed into a fool and an outcast in this upside-down
world, can oppose the ideology and language as its main stronghold, only with
“silence ideology” (known from previous Novak’s novels We Should Think Further,
Southern Thoughts, and It Should Die Logically.), or he can try “to undermine it with
the language itself”. When the world cannot be interpreted by language, almost all
its functions are lost. What remains is the poetic function that becomes embedded
in irony. The paradigmatic syntagm a shell that makes a noise embodies the individuality and further justifies literariness. However, it becomes obvious that even
that “pledge” of art can be both disruptive and contradictory. The protagonist’s
return to the island signals a circular structure of the key narrative strand, as well
as his journey. Puns, playing with paradoxes, twists and replacements, as well as
“the aspiration for logical dying” “are reconciled” at the end of the third part of
the novel entitled Necropolis, which is visible in the “equalization of the opposing
worlds”, and in finding a solution to the problem of temporality.
Distanciranje Crne Gore od državne zajednice sa Srbijom otpočinje krajem 1990-ih, u vremenu u kojem je promotorima srpske velikodržavne ideologije izrazito sužen prostor da takvo što spriječe silom. ...Stoga se posegnulo za drugim instrumentima usmjerenima na uništenje ili minoriziranje identitetne konstrukcije nacionalnog crnogorstva među pravoslavnom populacijom Crne Gore te na njezino nadomještanje nacionalnim srpstvom, uz ispravnu procjenu da je nacionalno crnogorstvo glavna snaga u samosvojnom uobličavanju Crne Gore. Takva kojoj je najbolje suprotstaviti od dijela nekadašnjih nacionalnih Crnogoraca oblikovani »srpski narod u Crnoj Gori« kako bi se tu zemlju zadržalo, odnosno, nakon postizanja neovisnosti 2006. vratilo pod srpsko državno okrilje. U ovome radu dat ćemo prikaz povijesnog razvoja koji je omogućio da prikazani vid srpskog velikodržavnog djelovanja u Crnoj Gori bude relativno uspješan, a zatim i uvid u postojeće političke i nacionalne-demografske suodnose u toj zemlji. Ujedno, analizirat ćemo uzroke koji utječu na to da se nacionalno crnogorstvo teško nosi s pokušajima vlastite identitetne destrukcije te istaknuti razloge zbog kojih bi u svojim naporima za samoodržanjem trebali dobiti sasvim konkretnu podršku regionalnih i euroatlantskih struktura.
The distancing of Montenegro from the state union with Serbia began in the late 1990s, a time when proponents of the Greater Serbian nationalist ideology had significantly limited capacity to prevent it by force. Therefore, they resorted to other instruments aimed at the destruction or marginalization of identity construction of Montenegrin nationalism among the Orthodox population of Montenegro, and its replacement with Serbian national identity. They correctly assessed that Montenegrin nationalism was the main force in shaping an independent Montenegro. To counter this, they used the “Serbian people in Montenegro” formed from a faction of former Montenegrin nationals, with the aim of retaining, and after achieving independence in 2006, also returning the country under Serbian state protection. This paper will provide an overview of the historical development that enabled this relatively successful implementation of the form of Serbian Greater nationalist activity in Montenegro, as well as an insight into the existing political and national-demographic inter-relations in the country. Additionally, we will analyze the factors that make it difficult for Montenegrin nationalism to cope with attempts of its own identity destruction, and emphasize the reasons why they should receive concrete support from regional and Euro-Atlantic structures in their self-preservation efforts.
PDF
