1970 m. lapkričio 3 d. mirė filosofijos mokslų kandidatas Tuvija Abinderis. Jis 1945–1962 m. dirbo Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje, 1962–1965 m. Mokslų akademijos Filosofijos katedroje. Jis ...tyrinėjo demokratinės revoliucijos peraugimo į socialistinę problemas, socialistinės valstybės vystymąsi ir jos vaidmenį kuriant komunizmą, kovojo prieš revizionistinę ir reformistinę ideologiją.
Apžvelgiama Vilniaus universiteto Filosofijos katedros 1972–1975 m. bendrų posėdžių tematika. Filosofai daug dėmesio skiria aktualioms visuomenės ir mokslo raidos problemoms nagrinėti. Visos šios ...problemos yra susijusios su pagrindinėmis šiuolaikinio mokslo raidos tendencijomis. Nemažai sunkumų sudaro gnoseologijos klausimai. Dėl spartaus kitimo ne tik matematikoje, gamtos moksluose, bet ir visuomenės moksluose, kyla sudėtingų tų mokslų metodologijos problemų. Aptarti sociologijos objekto, politinės ideologijos ypatybių, istoriografijos metodologijos klausimai, konstatuota, kad reikia aiškiai skirti istoriografijos ir sociologijos objektus.
Mokymo procese, kurį reikia suprasti kaip tam tikrų žinių įgijimo, sugebėjimų plėtojimo bei komunistinio auklėjimo kompleksą, vis didesnę reikšmę įgyja studentų dialektinio-materialistinio mąstymo ...įgūdžių ugdymas. Toks mąstymas svarbus studento asmenybės formavimuisi. Metodikos požiūriu, pirmiausia tai pasiekiama pažinimo užduotis formuluojant kaip problemas. Pats studijavimo procesas turi sudaryti grandinę užduočių, kurias studentai privalo aktyviai spręsti. Svarbu taikyti ir tuos tyrimo metodus, kurie didaktiškai dar nesuformuluoti. Metodikos klausimų negalima spręsti subjektyviai. Juos reikia spręsti remiantis objektyviais reikalavimais, kuriuos kelia marksizmo-leninizmo mokymo programa. Pabrėžiami šios programos dalykiniai ir metodiniai reikalavimai: įsitikinimų formavimas studijuojant marksizmo-leninizmo pagrindus; žinių įsisąmoninimo proceso realių dėsningumų atskleidimas; polemikos su įvairiomis buržuazinės ideologijos atmainomis metodologinės problemos; tyrimai, kaip pereinama nuo tam tikrų veiklos formų ar tipų prie kitų, kai studijas pradeda vidurinių mokyklų absolventai; metodologinių principų reikšmė mokymo ir studijavimo procso formavimui.
Straipsnyje aptariami sociologo Karlo Mannheimo (1893–1947) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad svarbiausias jo įnašas į XX a. socialinę mintį yra žinojimo sociologija. Kaip ...istorizmo šalininkas, K. Mannheimas teigė, kad kiekviena visuomenė ir epocha turi savitą kultūrą, o kiekvienas žmogaus kūrinys yra tos kultūros dalis. Socialinių mokslų objektas negali būti izoliuotas nuo tam tikro apibrėžto konteksto, kuriame pripažintos įvairios vertybės, veikia kolektyviniai nesąmoningi valios impulsai ir pan. Žinojimas iš esmės visada yra kolektyvinis: jis atsiranda bendrame grupės gyvenimo procese, kuriame kiekvienas individas įgyja savo žinojimą per bendrą likimą, veiklą ir bendrą sunkumų įveikimą. Egzistuoja tokie mąstymo tipai, kurių negalima adekvačiai suprasti, neišsiaiškinus jų socialinių šaknų. Mąstymas yra egzistenciškai sąlygotas, ir tik empiriniai tyrimai gali atskleisti koreliaciją tarp gyvenimo situacijos ir mąstymo proceso. Žinojimo sociologija įteisino vadinamojo atsiribojimo metodologinę procedūrą įvairiems mąstymo stiliams nagrinėti. Šioje sociologijoje idėjų turinį siekiama susieti su jo atsiradimą sąlygojusia socialine struktūra.
E. Krakausko filosofijos mokslų kandidato disertacijoje „Žmonių santykių susvetimėjimas ir jo atsispindėjimas ideologijoje klasinės-antagonistinės visuomenės sąlygomis“ analizuojamas valstybės, ...visuomenės ir individo susvetimėjimas.
Straipsnis skirtas vienam svarbiausių materialistinio istorijos aiškinimo skyrių – teorijai apie ideologiją, kaip specifinę visuomeninės sąmonės formą. Ikimarksistinė filosofija, aiškindama visuomenę ...bei jos istoriją, rėmėsi atskiru individu, kuris, siekdamas patenkinti savo poreikius, užmezga ryšius su kitais individais. K. Marxas pirmasis sukritikavo tokią poziciją ir savo ekonominiuose tyrinėjimuose teigė, kad vadovaujantis šiuo požiūriu nebuvo galima sukurti visuomeninės būties ir ją atitinkančios visuomeninės sąmonės sąvokų. Metafizinis išorinio pasaulio atsispindėjimo žmogaus sąmonėje aiškinimas buvo vienas iš silpniausių ikimarksistinių materialistų teorijoje, dėl to materialistinės atspindžio sąvokos jie negalėjo pritaikyti viso sąmonės turinio analizei, įvairių jos formų tyrimui. Visuomeninės sąmonės, gamtos ir visuomenės mokslų ideologijos lyginamoji analizė atskleidžia ne tik šių objektyvios tikrovės dvasinio įsisavinimo formų skirtumus, bet ir jų vienybę, kurią sąlygoja mokslinės-filosofinės pasaulėžiūros galimybė materialistiškai aiškinti istoriją. Šią galimybę realizavo marksizmas, įrodęs, kad ji atsiranda ir vystosi socialistinėje ideologijoje.
Straipsnyje teigiama, kad žmogiškąjį pasaulį galima paaiškinti remiantis tik žmogaus esmės filosofine teorija. Marksistinėje filosofijoje ši esmė apibrėžiama remiantis žmogaus ir visuomenės santykių ...analize. Autorė teigia, jog jei klasinę visuomenę traktuosime individo požiūriu, tai šiuos santykius apibrėšime kaip susvetimėjusius. K. Marxo atlikta susvetimėjimo analizė yra individo laisvės klasinėje visuomenėje, o ne pačių klasinių santykių analizė. Susvetimėjimas yra klasinei visuomenei būdinga savybė sukurti tokias socialines jėgas, kurių žmonės negali valdyti ir kurios pačios valdo žmones kaip jų asmeniniam gyvenimui svetimos jėgos. Jos yra trejopo pobūdžio: ekonominio (prekių ir pinigų pasaulis), politinio (valstybė) ir ideologinio (dvasinių vertybių pasaulis). Ekonominį susvetimėjimą sąlygoja žmogaus santykis su gamybos priemonėmis, dėl kurio prekės ir pinigai tampa stabais. Politinis susvetimėjimas susijęs su valstybe, kaip klasinės visuomenės organizacijos forma. Susvetimėjimas formuoja prieštaringą asmenybę: žmogus yra socialinė būtybė, bet jo socialinė esmė jam svetima, dėl to prieštaringa tampa žmogaus laisvė, asmenybės elgesio motyvai.
Straipsnyje analizuojama socialinės psichologijos samprata, jos objektas, metodai, teorinis statusas bei jos taikymo istorijos tyrimuose galimybės. Teigiama, kad tyrimo objektas yra grupinė ...(kolektyvinė, masinė) psichologija, kuri pasireiškia kaip bendros veiklos pagrindu atsirandantis tarpusavio psichologinis bendrumas, taip pat psichinė individo padėtis kolektyve ir jo elgesio ypatybės. Socialinės psichologijos objekto turinį arba jos kategorijas sudaro reikmės, interesai, jausmai, nuotaikos, įpročiai, papročiai, tradicijos, mados, susižavėjimai, įsitikinimai, valia, visuomeninė nuomonė. Socialinė psichologija labiau už ideologiją priklauso nuo ekonominių-socialinių sąlygų, todėl ji judresnė, joje stipriau pasireiškia stichiniai elementai. Ideologija, mokslas ir socialinė psichologija atspindi tam tikros epochos visuomenės sąmonę. Socialinės psichologijos uždaviniai yra susiję pirmiausia su priežastingumo istorijoje supratimu, taip pat su visuomenės struktūrine analize. Daroma išvada, kad socialinės psichologijos problemų sprendimas istorijos tyrimuose padeda objektyviau atskleisti visuomenės vystymosi dėsningumus, spręsti bendrus istorijos metodologijos klausimus.
Straipsnyje analizuojama marksistinė (mokslinė) ideologijos samprata. Socialinę tikrovę iškreipianti ideologinė pažiūra gali būti įveikta tik peržengiant struktūrines klasinės visuomenės ribas. ...Socialistinių visuomeninių santykių turinys nereikalauja ideologinės transformacijos: socialinei teorijai belieka moksliškai įrodyti objektyvų istorinės socializmo perspektyvos būtinumą. Marksistinė socializmo teorija, tapdama idėjiniu revoliucinio darbininkų judėjimo ginklu, tampa ir socialinių vertinimų pagrindu, atlieka ideologines funkcijas, tačiau nepraranda griežtai mokslinės teorijos pobūdžio. Teigiama, kad mokslinė ideologija savo metodologija ir socialiniu vaidmeniu sudaro naują ideologijos tipą. Jos vertinimai yra tiesiog pagrįsti realiais visuomenės raidos poreikiais, neapeliuojant į abstraktų teisingumą ir nekonstruojant abstrakčių socialinio santykiavimo principų. Ideologiniai visuomeninės veiklos motyvai dėl to praranda išorinio privalėjimo pobūdį. Socialiniai tikslai grindžiami moksline tolesnės visuomenės raidos perspektyvų prognoze, o veiklos programos tampa konkrečiais socialiniais projektais, prieinamais paprastai mokslinei kontrolei.
Straipsnyje nagrinėjami religijos esmės klausimai pirmųjų Lietuvos marksistų (V. Kapsuko, Z. Angariečio, S. Matulaičio ir kt.) darbuose. Jie nesitenkino konstatavimu, kad religinės pažiūros yra ...gnoseologiškai iškreiptas, fantastinis tikrovės atspindys, bet mėgino religiją paaiškinti moksliškai. Lietuvos pirmieji ateistai marksistai pirmąkart Lietuvos ateistinės minties istorijoje religiją apibrėžė kaip sudėtingą visuomenės antstato reiškinį, akcentuodami pagrindinius struktūrinius jos elementus: religinę sąmonę, religinius santykius, religines organizacijas ir religinį kultą arba apeiginių veiksmų visumą. Religiją sąlygoja ekonominė bazė, šis determinavimas vyksta per religinę sąmonę. Dievą jie suprato kaip žmogaus sąmonės produktą, iškreiptos fantazijos vaizdinį. Kritikuodami religijos dogmą apie nemirtingą sielą, ateistai moksliškai aiškino žmogaus psichikos procesus. Nepaisant to, kad didžioji marksistų ateistų dalis religiją traktavo vien tik kaip ideologiją, gerėjantis materialistinis supratimas leido jiems efektyviai kritikuoti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius idealistus ir jų pažiūras į religiją bei jos esmę.
PDF