1984 m. rugsėjo 16 d. mirė TSKP narys, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs dėstytojas, filosofijos mokslų daktaras, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Filosofijos katedros ...profesorius Naumas Ickovičius. Jis gimė 1906 m. Donecke. 1932 m. baigė Maskvos istorijos ir filosofijos institutą. Nuo 1951 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Nagrinėjo dialektinio materializmo kategorijų (ypač santykinumo ir absoliutumo) problemas, parašė tris monografijas, mokslinių straipsnių.
Plato's Cratylus is a brilliant but enigmatic dialogue. It bears on a topic, the relation of language to knowledge, which has never ceased to be of central philosophical importance, but tackles it in ...ways which at times look alien to us. In this reappraisal of the dialogue, Professor Sedley argues that the etymologies which take up well over half of it are not an embarrassing lapse or semi-private joke on Plato's part. On the contrary, if taken seriously as they should be, they are the key to understanding both the dialogue itself and Plato's linguistic philosophy more broadly. The book's main argument is so formulated as to be intelligible to readers with no knowledge of Greek, and will have a significant impact both on the study of Plato and on the history of linguistic thought.
Publikuojamas J. Dietzgeno veikalo „Praktinis protas“, arba moralė“ vertimas. Jame aptariamos pagrindinės metafizikos problemos. Filosofas teigia, kad protas negali absoliučiai, savarankiškai ...atskleisti spekuliatyvinio tyrimo objektų, moralinio pasaulio objektų. Jis vis dėlto gali, remdamasis jutimiškai duotais santykiais, skirti sąlygines bendrybes ir atskirybes, būtį ir reiškinį, būtinas reikmes ir kaprizingus įgeidžius. Daug dėmesio skiriama krikščioniškosios bei pagoniškosios moralės skirtumams įvardyti ir analizuoti. Moralė apibrėžiama kaip suvestinė sąvoka, apimanti skirtingiausius, vienas kitam prieštaraujančius dorovės įstatymus, kurių bendras tikslas yra taip tvarkyti poelgius jų pačių ir kitų atžvilgiu, kad dabartyje būtų atsižvelgiama ir į ateitį, greta vieno dalyko – ir į kitą, greta individo – ir į rūšį. Etikos pagrindas yra tikrasis jutiminis teisėtumas. Moralė turi būti tiriama induktyviai, moksliškai. Tikėjimas dorovine pasaulio tvarka yra žmogiškosios laisvės įsisąmoninimas. Aptariamos gėrio, šventumo, žmonijos sąvokos.
Straipsnyje nagrinėjama substancijos sąvoka, aptariamos jos subjektyvistinė, objektyvistinė ir dialektinė sampratos. Teigiama, kad filosofinio subjektyvizmo požiūriu, subjektas pats sau yra ...substancija, nereikalaujantis jokio kito, objektyvaus, substancialumo. Subjekto aktyvumas yra uždaras ir pačiame savyje randantis visų savo jėgų, sprendimų ir tikslų šaltinį. Filosofinis objektyvizmas tikrąja substancija laiko objektų pasaulį. Žmogaus aktyvumas turi iš anksto nustatytus rėmus, kurie patikimai reguliuoja ir nukreipia žmogaus veiklą ir gyvenimą. Dialektika yra substancialumo tapimo, substancijos ir subjekto abipusio atvirumo dialektika. Žmogus tampa vis labiau substancialus, įsisavindamas gamtą ir kultūrinę-istorinę kūrybą, sukurdamas iš principo naujas galimybes. Substancialumas yra nuolatinė tėkmė, jo tapimo subjektu dialektinis procesas, laisvės galimybių kūrimo procesas.
Straipsnyje nagrinėjama dialektinė dėsnio samprata. Teigiama, kad tikrovės pažinimo procese atrandami dėsniai – tai savarankiškos jėgos, kurios veikia nepriklausomai nuo žmogaus valios. Dialektikai ...tikrovė yra rišlių, vienas kitą sąlygojančių, kintančių reiškinių visuma, kurią galime suprasti, vadovaujantis visuotinio sąryšio ir vystymosi principais. Esmingiausias dėsnio, kaip reiškinių santykio, bruožas yra kartojimasis, kiti bruožai – būtinumas, bendrumas. Formuluodamas dėsnius, mokslas atspindi objektyvią realybę. Nors konkreti dėsnio išraiška nepilnai atspindi tikrovę, tačiau joje yra objektyvaus, absoliutaus (visuomenės praktikos patvirtinto) žinojimo momentas. Tai tik tam tikro laikotarpio visuomeninės praktikos ir mokslo pasiekta informacija: vėliau ji tikslinama, papildoma. Dėsnis yra pažinimo forma, savo turiniu atspindinti tam tikrų sąlygų atžvilgiu esminius, pasikartojančius ir būtinus reiškinių santykius.
Straipsnyje analizuojama formalioji loginė ir metodologinė mokslo teorijų turinio kontrolė. Teigiama, kad mokslo teorijų loginės kontrolės efektyvumas daug priklauso nuo jų teiginių ir vartojamųjų ...sąvokų turinio apibrėžtumo, tačiau pažinimo proceso istoriškumas ir pati tikrovės procesų prigimtis teleidžia operuoti tik santykiniu apibrėžtumu – dėl to loginė kontrolė gali būti tik iš dalies efektyvi. Formalioji loginė analizė yra teorijų vidinės kontrolės, o ne jų kūrimo įrankis, ji leidžia kontroliuoti teorijas tik jų diskretinio funkcionavimo aspektu. Būdama bendra vystymosi proceso teorija, dialektika atlieka ir mokslo teorijų metodologinės kontrolės funkcijas. Ji padeda išsiaiškinti, kokiu mastu tos teorijos apima vystymosi požiūrio taikymo tiriamiesiems objektams problematiką ir pagal tai nustatyti, kokio pobūdžio problemos dar spręstinos, toliau tuos objektus tyrinėjant. Metodologinė mokslo teorijų kontrolė ne tik neprieštarauja formaliajai loginei, bet ir yra su ja susijusi. Mokslo teorijų turinio santykinis apibrėžtumas ir atvirumas tolesniems tyrimams sudaro mokslo pažangos specifiką.
Straipsnyje nagrinėjama XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Vilniaus universiteto gamtininkų pažiūros. Teigiama, kad jie kėlė materijos neišsemiamumo, jos įvairumo idėją, rašė apie kūnų kilmę, apie ...jų perėjimą iš vienos būsenos į kitą, apie cheminių elementų atsiradimą iš kitų medžiagų, iš kitokios materijos formos. Aptariami astronomo V. Karčevskio, chemikų A. Sniadeckio, I. Fonbergo svarstymai apie erdvę kaip nepabaigiamą, begalinę, neatskiriamą materijos ir materialių kūnų savybę. Nagrinėjama neorganinio ir organinio pasaulio vienybė, visuotinis priežastingumas, objektyvus reiškinių dėsningumas, turinio ir formos, būtinumo ir atsitiktinumo, galimybės ir tikrovės, tikimybės kategorijos. J. Sniadeckis pabrėžė judėjimo ir kitimo dėsningą pobūdį, nagrinėjo priežasties ir padarinio ryšį. A. Sniadeckis pabrėžė organinio pasaulio rišlumą, vieningumą. Teigė, kad vyksta nuolatinė kova tarp organizuojančios (organiniai procesai) ir jai priešingos jėgos (fiziniai ir cheminiai procesai organizme). S. Jundzilas aiškino, kad materialių kūnų tarpusavio sąveikos savybė būdinga visai materijai.
Straipsnyje apžvelgiama mokslinio mąstymo stiliaus raida. Teigiama, kad mokslo pagrindai formuojasi veikiant mąstymo stiliui, taigi, jų peržiūrėjimas reiškia ir perėjimą prie naujo stiliaus. Šis ...procesas visada pralenkia revoliucinius pakitimus atskiruose moksluose, nes tol, kol naujasis stilius neįsitvirtina, mokslas patenka į krizinę būklę. Autorės nuomone, naujojo mokslinio mąstymo stiliaus formavimasis prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje, o jį lėmė revoliucinė biologijos mokslų raida. Aptariami biologijos revoliuciniai atradimai (ląstelės reguliatorika, funkcinių sistemų teorija, sistemų genezės teorija, reflekso rato koncepcija ir kt.). Autorė teigia, kad būtent biologijos raida gamtos mokslams galutinai padėjo pereiti į sąmoningą dialektišką mąstymą. Tikslinės determinacijos principo biologijoje įvedimą apibendrina tiek kasdieninio, tiek teorinio mąstymo bene sunkiausiai įsisavinami ir dėl to patys drąsiausi gamtotyros istorijoje bandymai susieti priešybes. Biologijoje nugalimas skirtingų tyrimo principų dualizmas arba priešpriešinimas. Kita vertus, išryškėja kitos tokio paties pobūdžio problemos (sintezės problema, sistemiškumo ir evoliucijos principų vienybė ir kt.).
1979 m. birželio 5 d. Vilniuje įvyko respublikinė filosofų konferencija, skirta V. Lenino veikalo „Materializmas ir empiriokriticizmas“ išleidimo 70-osioms metinėms. Ją surengė LTSR Aukštojo ir ...specialiojo vidurinio mokslo ministerija bei Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas. Konferencijai buvo paruošti 48 pranešimai, kuriuose nagrinėtos dialektinės materialistinės pažinimo teorijos problemos, lenininė mokslo vystymosi analizė, lenininės atspindėjimo koncepcijos vaidmuo šiuolaikinėje estetikoje, istorinio materializmo, kaip bendrosios sociologijos, reikšmė tikrovės pažinimui ir ideologiniam vertinimui.
Straipsnyje aiškinamas mokslo raidos problemos filosofinis statusas, susiejant šią problemą su konkrečių mokslų diferenciacija. Pagrindinis dėmesys skiriamas mokslo raidos sampratos marksistinėje ...filosofijoje aptarimui ir patikslinimui. Dialektinio mąstymo nuoseklumas reikalauja pripažinti pačios dialektikos metodologinę prigimtį – tai leidžia pagristi jos metodologinę funkciją bei mokslinio tyrimo išskirtinę filosofinę reikšmę. Kritiškai apžvelgiami tarybinėje filosofinėje literatūroje aptinkami bandymai ontologiškai pagrįsti mokslo raidos problemos filosofinį statusą. Tokios prieigos loginiai sekmenys yra požiūris į mokslo raidą kaip į grynai ontologinę savybę bei filosofijos ir konkretaus mokslinio tyrimo problematikos atskyrimas. Daroma išvada, kad mokslo raidos filosofinė prasmė pagrįsta filosofijos metodologine prigimtimi ir todėl ši problema filosofijoje visada yra konkretaus istorinio (ir galutinai neapibrėžiamo) pobūdžio. Filosofija atlieka savo metodologinę funkciją, kiek jos metodologinis turinys slypi konkrečiuose mokslo raidos tyrinėjimo rezultatuose ir kiek jos santykinai apibrėžtas turinys įgyja istoriškai sąlygotą mokslo tyrimo rezultatų kalbą.
PDF
