Straipsnyje nagrinėjama XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Vilniaus universiteto gamtininkų pažiūros. Teigiama, kad jie kėlė materijos neišsemiamumo, jos įvairumo idėją, rašė apie kūnų kilmę, apie ...jų perėjimą iš vienos būsenos į kitą, apie cheminių elementų atsiradimą iš kitų medžiagų, iš kitokios materijos formos. Aptariami astronomo V. Karčevskio, chemikų A. Sniadeckio, I. Fonbergo svarstymai apie erdvę kaip nepabaigiamą, begalinę, neatskiriamą materijos ir materialių kūnų savybę. Nagrinėjama neorganinio ir organinio pasaulio vienybė, visuotinis priežastingumas, objektyvus reiškinių dėsningumas, turinio ir formos, būtinumo ir atsitiktinumo, galimybės ir tikrovės, tikimybės kategorijos. J. Sniadeckis pabrėžė judėjimo ir kitimo dėsningą pobūdį, nagrinėjo priežasties ir padarinio ryšį. A. Sniadeckis pabrėžė organinio pasaulio rišlumą, vieningumą. Teigė, kad vyksta nuolatinė kova tarp organizuojančios (organiniai procesai) ir jai priešingos jėgos (fiziniai ir cheminiai procesai organizme). S. Jundzilas aiškino, kad materialių kūnų tarpusavio sąveikos savybė būdinga visai materijai.
Mokytojas Šliogeris, Arvydas
Problemos,
09/2014, Volume:
54
Journal Article
Open access
Straipsnis skirtas Eugenijaus Meškausko asmenybės ir mąstymo bruožams aptarti. Teigiama, kad paskaitos, kaip ir rašymas, nebuvo E. Meškausko stichija. Svarbiausiais jo mąstymo sklaidos pavidalais ...laikomi jo pokalbiai su mokiniais katedroje, kurių svarbiausias elementas – sokratiškasis dialogas, kuriame buvo juntama laisvės dvasia. E. Meškauskas buvo mokytojas ne kaip specialistas, bet kaip savitas egzistencinis žmogaus tipas, kuriam būti mokytoju yra ne profesija, o tiesiog jo gyvenimo, jausenos ir mąstysenos stilius. Autorius teigia, kad būti filosofu – reiškia regėti pasaulį aiškiai ir paprastai, be jokių gudravimų ir iliuzijų. Tokia paprasta, aiški, konkreti, reginti filosofija gali atsirasti tik sokratiško dialogo stichijoje, kurioje ir dirbo E. Meškauskas. Svarstoma apie Meškausko mokyklos egzistavimą ir jos savybes, teigiama, kad ši mokykla suprastina kaip laisvų dvasių bendravimas, kurio centras buvo pats E. Meškauskas.
Straipsnyje aiškinamas mokslo raidos problemos filosofinis statusas, susiejant šią problemą su konkrečių mokslų diferenciacija. Pagrindinis dėmesys skiriamas mokslo raidos sampratos marksistinėje ...filosofijoje aptarimui ir patikslinimui. Dialektinio mąstymo nuoseklumas reikalauja pripažinti pačios dialektikos metodologinę prigimtį – tai leidžia pagristi jos metodologinę funkciją bei mokslinio tyrimo išskirtinę filosofinę reikšmę. Kritiškai apžvelgiami tarybinėje filosofinėje literatūroje aptinkami bandymai ontologiškai pagrįsti mokslo raidos problemos filosofinį statusą. Tokios prieigos loginiai sekmenys yra požiūris į mokslo raidą kaip į grynai ontologinę savybę bei filosofijos ir konkretaus mokslinio tyrimo problematikos atskyrimas. Daroma išvada, kad mokslo raidos filosofinė prasmė pagrįsta filosofijos metodologine prigimtimi ir todėl ši problema filosofijoje visada yra konkretaus istorinio (ir galutinai neapibrėžiamo) pobūdžio. Filosofija atlieka savo metodologinę funkciją, kiek jos metodologinis turinys slypi konkrečiuose mokslo raidos tyrinėjimo rezultatuose ir kiek jos santykinai apibrėžtas turinys įgyja istoriškai sąlygotą mokslo tyrimo rezultatų kalbą.
Straipsnyje analizuojamos V. Lenino loginės idėjos ir jų teoriniai šaltiniai. Vienas jų – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gamtos mokslų pasiekimų filosofinis apibendrinimas, kitas – jo siekis ...metodologiškai pagrįsti pačią dialektinio materializmo filosofiją, noras ją paversti efektyvia gamtos ir visuomenės mokslų filosofinių klausimų sprendimo priemone. Teigiama, kad dialektiką, logiką ir pažinimo teoriją traktuodamas kaip vieningą visumą, V. Leninas išsprendė svarbius filosofinio pobūdžio logikos klausimus – klausimą apie loginių struktūrų pobūdį, jų kilmę ir atitikimą tikrovei. Loginėse struktūrose atsispindi bendriausi tikrovės bruožai, su kuriais žmogus susiduria savo praktinėje veikloje. Aptariama tarybinėje filosofijoje vykstanti polemika dėl dialektinės logikos pobūdžio. Viena perspektyviausių šios logikos sampratų yra jos laikymas mokslu apie kitų mokslų vystymąsi, arba metateorija.
Straipsnyje, analizuojant Eugenijaus Meškausko filosofiją, griežtai skiriama autorinė ir interpretacinė filosofija: pirmajai rūpi sukurti savo individualia patirtimi ir teorine tradicija paremtą ...savarankišką požiūrį į pasaulį ir žmogaus būtį jame, o interpretacinė filosofija turi tik priimtos doktrinos savarankiško išsiaiškinimo galimybę. Teigiama, kad E. Meškausko (ir visos Lietuvos) filosofija yra interpretacinė. Marksizmą jis laikė teorija, reikalaujančia savarankiško interpretavimo, išsamaus pagrindimo ir kritikos. Bandoma nustatyti E. Meškausko filosofijos vietą sovietinės filosofijos ir marksizmo apskritai kontekste. Jis mėgino sukurti nuoseklią vystymosi teoriją, kuri pagrįstų ir K. Marxo praktikos teoriją. E. Meškausko interpretacijoje dialektika pabrėžtinai susigrąžina savo filosofinį statusą ir virsta bendrąją vystymosi bei sąryšio teorija – tai atliekama pabrėžiant dialektikos metodologinę paskirtį: ji pačią filosofiją daro kritiškai atsinaujinančia ir suteikia jai galimybę kontroliuoti kitų mokslų pažangą. Kriticizmas ir tikrovės rekonstravimas suartina E. Meškausko metodologiją su K. R. Popperio falibilizmu.
Straipsnyje apžvelgiama mokslinio mąstymo stiliaus raida. Teigiama, kad mokslo pagrindai formuojasi veikiant mąstymo stiliui, taigi, jų peržiūrėjimas reiškia ir perėjimą prie naujo stiliaus. Šis ...procesas visada pralenkia revoliucinius pakitimus atskiruose moksluose, nes tol, kol naujasis stilius neįsitvirtina, mokslas patenka į krizinę būklę. Autorės nuomone, naujojo mokslinio mąstymo stiliaus formavimasis prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje, o jį lėmė revoliucinė biologijos mokslų raida. Aptariami biologijos revoliuciniai atradimai (ląstelės reguliatorika, funkcinių sistemų teorija, sistemų genezės teorija, reflekso rato koncepcija ir kt.). Autorė teigia, kad būtent biologijos raida gamtos mokslams galutinai padėjo pereiti į sąmoningą dialektišką mąstymą. Tikslinės determinacijos principo biologijoje įvedimą apibendrina tiek kasdieninio, tiek teorinio mąstymo bene sunkiausiai įsisavinami ir dėl to patys drąsiausi gamtotyros istorijoje bandymai susieti priešybes. Biologijoje nugalimas skirtingų tyrimo principų dualizmas arba priešpriešinimas. Kita vertus, išryškėja kitos tokio paties pobūdžio problemos (sintezės problema, sistemiškumo ir evoliucijos principų vienybė ir kt.).
Seperti yang telah diindikasikan oleh Bourdieu, bahwa ilmu pengetahuan dapat dipandang sebagai lapangan ( field) kekuasaan, perjuangan dan hubungan yang terus-menerus ditentukan oleh ...hubungan-hubungan kekuasaan diantara para pelaku utama yang bersinggungan sehingga pilihan keilmiahan dari ilmu pengetahuan itu sendiri dituntun oleh asumsi-asumsi take for granted, interaktif dengan praktik yang membentuk masalah-masalah riil dan penting, metoda-metoda yang valid dan pengetahuan yang otentik. Pilihan keilmiahan tersebut juga dibentuk oleh modal sosial yang dikendalikan oleh posisi tertentu dan sikap mental di dalam field. Representasi pengetahuan yang kompleks dan dinamis ini berimplikasi secara simultan pada penolakan konsepsi absolutist-idealist yang memandang pengembangan pengetahuan terjadi secara terus-menerus yang mengekspresikan dunia nyata sebagaimana adanya sebagai sebuah kenyataan. Berdiri sebagai oposisi konsepsi tersebut adalah historicist relativism yang menyadari bahwa pengetahuan sebagai hasil dari konstruksi sosial, sebagai sesuatu yang konvensional, yang merefleksikan struktur-struktur obyektif dan kepercayaan pada semesta sosial tertentu. Dengan analisis wacana kritis , tulisan ini mempunyai tujuan untuk melihat praktik pengelolaan kehutanan negara dan produksi ilmu pengetahuan di Fakultas Kehutanan Institut Pertanian Bogor dalam dialektika Bourdieu.
This article seeks to interpret the meaning of communism as a negative utopian possibility; one that continually negates the present on the basis of that which ought to be different yet, despite its ...injustice, is proclaimed as truth. In the first section, through the prism of Adorno’s negative dialectics, Marx’s materialism is explored and criticised on the basis of the epistemological certainty that it assumes. In the process, the concept of class in particular will be scrutinised. Next, I draw on economic objectivity theory in order to formulate a conception of class that avoids the assigning of ontological value, and instead appears as a negative consequence of the false society. In the final section, I outline my understanding of communism as negative utopia, and explore how this may translate into a theory of praxis.
Straipsnyje svarstoma komunizmo, kaip negatyvios utopinės galimybės, prasmė. Siekiantieji paneigti dabartį priešpriešindami jai kitokį privalomą būvį, kad ir ne visada teisingą, dažniausiai deklaruoja siekią tiesos. Pirmoji straipsnio dalis skirta Marxo materializmo koncepcijai ir jos implikuojamai epistemologinio tikrumo idėjai. Šiai koncepcijai kritikuoti pasitelkiama Adorno negatyvioji dialektika ir ypatingas dėmesys skiriamas klasės sąvokai. Vėliau siekiama parodyti, kaip, pritaikius ekonominio objektyvumo teoriją, galima suformuluoti naują klasės sąvoką, kuriai nesuteikiamas ontologinis statusas ir kuri gali būti interpretuojama kaip negatyvus neteisingos visuomenės padarinys. Straipsnio pabaigoje pateikiami svarstymai apie komunizmo kaip negatyvios utopijos sampratą ir kaip ji gali būti integruota į praxis teoriją.
1969 m. birželio 10 d. V. Radvilavičius apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Dialektinis tikrovės procesų dėsningumo supratimas ir jo metodologinė reikšmė“. Oficialieji oponentai: ...filosofijos mokslų daktaras I. Zaksas ir filosofijos mokslų kandidatas J. Minkevičius. Disertacijoje aiškinama dėsningumo kategorijos kilmė, raida, aptariamos dialektinio tikrovės procesų dėsningumo supratimo mokslinės prielaidos, metodologinė reikšmė. Parodoma materialistinės dialektikos pagrindinių principų reikšmė sprendžiant dėsningumo dialektinio supratimo specifikos klausimą.
Straipsnyje nagrinėjama socialinės pažangos samprata G. W. Hegelio istorijos filosofijoje. Teigiama, kad G. W. Hegelis socialinę pažangą teisingai laikė objektyviu, dėsningu procesu, kuris vyksta ...kaip dialektinė būtinų pakopų kaita, kai ankstesniųjų pakopų išsivystymo lygis yra objektyvus pagrindas tikslingai žmonių veiklai sekančioje pakopoje. Pasak G. Hegelio, pažanga, kaip perėjimas nuo vieno tautos dvasios realizacijos etapo prie kito, yra dėsningas dalykas ir negali būti nulemtas subjektyvių ketinimų, tikslų ir veiklos. Tautos dvasia yra socialinį gyvenimą determinuojantis pagrindas, apimantis visas tam tikros visuomenės vystymosi pakopos socialinio gyvenimo sritis. Visuomeninės pažangos kriterijų ir vystymosi varomąsias jėgas sąlygoja socialinio gyvenimo turinys. Socialinės pažangos turinys ir vertinimo kriterijai gali būti nustatyti ne abstrakčių samprotavimų ar subjektyvių manymų būdu, bet tik istoriškai analizuojant šios pažangos pakopų kitimo priežastis ir varomąsias jėgas, nusakant atskirų pakopų būtinumą ir vietą visame istoriniame procese.
PDF
