Straipsnyje nagrinėjama substancijos sąvoka, aptariamos jos subjektyvistinė, objektyvistinė ir dialektinė sampratos. Teigiama, kad filosofinio subjektyvizmo požiūriu, subjektas pats sau yra substancija, nereikalaujantis jokio kito, objektyvaus, substancialumo. Subjekto aktyvumas yra uždaras ir pačiame savyje randantis visų savo jėgų, sprendimų ir tikslų šaltinį. Filosofinis objektyvizmas tikrąja substancija laiko objektų pasaulį. Žmogaus aktyvumas turi iš anksto nustatytus rėmus, kurie patikimai reguliuoja ir nukreipia žmogaus veiklą ir gyvenimą. Dialektika yra substancialumo tapimo, substancijos ir subjekto abipusio atvirumo dialektika. Žmogus tampa vis labiau substancialus, įsisavindamas gamtą ir kultūrinę-istorinę kūrybą, sukurdamas iš principo naujas galimybes. Substancialumas yra nuolatinė tėkmė, jo tapimo subjektu dialektinis procesas, laisvės galimybių kūrimo procesas.