The Positive Mind Nekrasas, Evaldas
2016, 20160229, 2015, 2016-01-01
eBook
This book is a radical reappraisal of positivism as a major movement in philosophy, science and culture. In examining positivist movement and its contemporary impact, I had the following goals. ...First, to provide a more precise and systematic definition of the notion of positivism. Second, to describe positivism as a trend of thought concerned not only with the theory of knowledge and philosophy of science, but also with problems of ethics, social, and political philosophy, and show that its representatives usually thought that the problems of the latter cannot be solved without solving the former first. Third, to examine the development of positivism as a movement which preserves a certain tradition and hence possesses some coherence, although the forms of this movement changed in different historical circumstances: it was born in the eighteenth century during the Enlightenment, took the form of social positivism in the nineteenth century, was transformed at the turn of the twentieth century with the emergence of empirio-criticism, and became logical positivism (or logical empiricism) in the twentieth century. Fourth, to reveal the external and internal factors of this evolution. Fifth, to disclose the relation of positivism to other trends of philosophy. Sixth, to determine the influence the positive mind had not only upon philosophy, but upon other cultural phenomena, such as the natural and social sciences, law, politics, arts, religion, and everyday life.
The article deals with the fundamentals of Lithuanian foreign policy. It is an attempt to evaluate its understructure, principles, advantages and shortcomings. Author’s point of departure is a ...non-official paper “Lithuania’s Foreign Policy Concept” prepared by the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs in 1994. Strategic goals of the Lithuanian foreign policy laid down in that document were the basis of the Lithuanian foreign policy making until the country joined the EU and NATO in 2004. Having supposedly attained those goals Lithuania adopted and proceeded to implement hastily the so-called “new Lithuanian foreign policy”. Yet the author has serious doubts that the strategic goals of the Lithuanian foreign policy as defined in 1994 were fully achieved in 2004. The goals were three: (1) EU, (2) NATO, (3) good relations with neighbors. Yet Lithuania still is not a full-fledged member of either the EU or NATO. It is a mere newcomer. And its relations with Russia got even worse than they were in the late nineties. The article proceeds to exploring a rather strenuous question: are the tensions between the two countries caused solely by the Russian misbehavior as Lithuanian politicians mostly claim or is the Lithuanian foreign policy also to blame. The relations with Russia are examined in the context of Lithuania’s relations with the US and the EU. The crucial idea of the “new Lithuanian foreign policy”, that of the center or leader of an unnamed and undefined region, presumably of the Eastern Europe or at least a part of it, is put under scrutiny. The author claims that (1) for a small country such a role is utterly unrealistic, (2) attempts to play that role have nothing to do with national interests the foreign policy has serve, (3) playing the chosen role complicates relations both with other EU countries and with Russia. The article ends with the conclusion that the foundation of the Lithuanian foreign policy must be its Western, not Eastern policy.
Straipsnyje nagrinėjamos pamatinės Lietuvos užsienio politikos nuostatos siekiant kritiškai įvertinti jų pranašumas ir trūkumus. Išeities taškas yra 1994 metais parengta Lietuvos užsienio politikos koncepcija, kurioje suformuluotais strateginiais užsienio politikos tikslais ši politika buvo grindžiama iki 2004 metų, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare. Nors 2004 metais buvo pradėta vykdyti vadinamoji naujoji Lietuvos užsienio politika, strateginiai užsienio politikos tikslai, užsibrėžti 1994 metais, autoriaus nuomone, nėra iki galo pasiekti. Lietuva iki šiol nėra visavertė ES ir NATO narė, o santykiai su tokia svarbia kaimyne kaip Rusija nėra geri.Straipsnyje bandoma aiškintis, ar jie yra įtempti tik dėl Rusijos, ar ir dėl Lietuvos užsienio politikos ypatumų. Santykiai su Rusija nagrinėjami Lietuvos santykių su JAV ir ES kontekste. Kritiškai vertinama kertinė naujosios Lietuvos užsienio politikos idėja – Lietuvos kaip regiono centro ar lyderio koncepcija. Teigiama, kad ji, pirma, yra nerealistiška, antra, nesusijusi su nacionaliniais Lietuvos interesais ir, trečia, komplikuoja tiek Lietuvos santykius su kitomis ES šalimis, tiek su Rusija. Straipsnis baigiamas išvada, kad Lietuvos užsienio politikos pagrindą turi sudaryti ne Rytų, o Vakarų politika.
Straipsnyje analizuojamas probabilistinės mokslo filosofijos formavimosi pradinis etapas – nuo Karneado iki XX a. pradžios. Probabilizmas yra požiūris, kad mūsų žinios apie pasaulį yra ne absoliučiai ...tikros, patikimos, o tik tikėtinos. Parodoma, kad filosofinėje tradicijoje vyraujančios patikimo žinojimo ir tikėtinos nuomonės priešpriešos fone formavosi ir stiprėjo idėja apie mokslinio žinojimo tikimybinį vertinimą. Tiriamos šios idėjos pasireiškimo įvairios formos skirtingose epochose, nagrinėjami veiksniai, XX a. nulėmę epistemologinio absoliutizmo žlugimą. Ilgą laiką tikimybiniai aprašymai buvo traktuojami kaip mokslinių žinių surogatas. Padėtis pakito suformulavus statistinę tikimybės interpretaciją: susiejus tikimybę su įvykio dažniu, tikimybiniams dėsniams ir teorijoms reikėjo teikti objektyvaus žinojimo statusą. Tikimybinėmis reikėjo vadinti ne tik problemiškas žinias (vertinamas tikimybės terminais), bet ir statistines žinias (reiškiamas tikimybės terminais). I. Newtono mechanikos (laikytos absoliučiai tikro žinojimo viršūne) likimas parodė, kad jokiomis aplinkybėmis neperžiūrimas, apodiktiškas, absoliučiai tikras sintetinis žinojimas tėra iliuzija.
Straipsnyje nagrinėjamas indukcinis mokslo modelis, teigiantis, kad mokslo pagrindą sudaro stebimų daiktų ir reiškinių savybes aprašantys teiginiai, o mokslo teorijos yra priimamos todėl, kad jos yra ...induktyviai pagrįstos. Aptariamas genetinis ir metodologinis indukcijos aiškinimas. Analizuojamas indukcijos ir tikimybės ryšys, aptariama R. Carnapo indukcinė logika, kuri laikoma reikšmingiausia tikimybine indukcijos teorija, eksplikuojamos jos konstravimo prielaidos ir struktūra. Teigiama, kad indukcinė logika nėra ne tik universalių dėsnių, bet ir individualių hipotezių patvirtinimo teorija. Ji tėra formali loginė sistema, o ne metodologiškai reikšmingas realių moksle vartojamų patvirtinimo procedūrų modelis. Nagrinėjami indukcinio ir dedukcinio mokslo modelių skirtumai. Autorius daro išvadą, kad jei iš teorinių postulatų deduktyviai išvedami empiriškai patikrinami teiginiai pasirodo esą teisingi, tai tokį testo rezultatą galima vadinti indukciniu teorijos patvirtinimu, nežiūrint to, kad indukcinis mokslo modelis yra nepriimtinas, o jo rėmuose konstruojama indukcinės logikos sistema negali patvirtinimo procedūros adekvačiai aprašyti.
B. Palubinsko knygos „Mokslo logikos klausimai“ (1974 m.) recenzijoje pabrėžiama aiški knygos struktūra, detali ir sisteminga analizė, pažymimas vertingas hipotezių kūrimo ir pagrindimo problemų ...tyrimas. Knygos autorius kritikuojamas dėl dialektinio materializmo ontologinių problemų išskyrimo, neaiškaus gnoseologijos ir mokslo logikos santykio, mokslo logikos ir mokslo metodologijos santykio bei mokslo logikos ir metateorijos santykio. Recenzentas pateikia pastabų dėl loginio pozityvizmo raidos traktavimo, loginio pozityvizmo ir mokslo filosofijos santykio, kritikuoja falsifikacinės verifikacijos termino vartojimą.
The article explores positivism-postpositivism debate in social sciences that has been lasting already for many years. The author does not suppose this debate will end soon since it raises ...fundamental questions concerning the aims, tasks and methods of social sciences. Though representatives of these sciences differ significantly in views on these questions, the most of them and, in particular, evident majority of representatives of political science virtually holds positivist views. Such questions, which may be called conceptual, are essentially disputable, so they can not be resolved by any empirical research.When examining positivism-postpositivism debate the author singles out, paying tribute to tradition, three aspects of debate: (1) ontological, (2) epistemological, and (3) methodological. Yet he presents the arguments to support his claim that because of its antimetaphysical character positivism can have no ontology at all. Therefore an ontological dispute between positivists and postpositivists is simply impossible.Postpositivists, in discussing epistemological questions, would be inclined to reject positivist viewpoint that our statements and theories about social life can be true (though according to modern positivists, we can never know it for sure). They also would reject the positivist distinction between facts and values, which likewise can be considered as epistemological. But the most serious dispute that is taking place in social sciences concerns methodological questions. The author, in analyzing it, pays most attention to two most influential forms of postpositivism, namely to critical theory and postmodernism. Having discussed genealogy and deconstruction which, though with serious reservations, may be considered as postpositivist methods, the author claims that postpositivism lacks the main part of methodology, i.e. rules of accepting scientific statements and theories. And that is why postpositivism can not win the methodological debate over positivism which has such rules.
Straipsnyje nagrinėjamas socialiniuose moksluose jau ilgokai vykstantis pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčas. Autorius nemano, kad šis ginčas greitai pasibaigs, nes jame keliami principiniai socialinių mokslų tikslus, uždavinius ir metodus liečiantys klausimai. Šiais klausimais tų mokslų atstovų pažiūros labai skiriasi, nors iki šiol dauguma jų, ypač visiškai akivaizdi dauguma politologų, laikosi iš esmės pozityvistinių nuostatų. Tokie klausimai – juos turbūt būtų galima vadinti konceptualiais – yra esmiškai ginčijami ir joks empirinis tyrimas negali padėti jų išspręsti.Analizuodamas pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčą autorius skiria, iš pagarbos tradicijai, tris to ginčo aspektus: 1) ontologinį, 2) epistemologinį ir 3) metodologinį. Tačiau jis siekia parodyti, kad pozityvizmas dėl savo antimetafizinio pobūdžio neturi ontologijos, todėl ir ontologinis pozityvistų ir postpozityvistų ginčas yra neįmanomas.Diskutuodami epistemologiniais klausimais postpozityvistai būtų linkę atmesti pozityvistinį požiūrį, kad mūsų teiginiai apie socialinį pasaulį ir jo teorijos gali būti teisingi (tiesa, moderniu pozityvistiniu požiūriu, mes niekada negalime to tiksliai žinoti). Nesutinka jie ir su pozityvistine faktų ir vertybių perskyra, kurią turbūt irgi būtų galima laikyti epistemologine. Tačiau rimčiausias ginčas socialiniuose moksluose vyksta metodologiniais klausimais. Jį analizuodamas autorius daugiausia dėmesio skiria dviem įtakingiausioms postpozityvizmo formoms – kritinei teorijai ir postmodernizmui. Aptaręs genealogiją ir dekonstrukciją, kurias, kad ir su rimtomis išlygomis, gal ir būtų galima laikyti postpozityvistiniais metodais, autorius konstatuoja, kad svarbiausios metodologijos dalies, t. y mokslo teiginių ir teorijų priėmimo ar pripažinimo taisyklių, postpozityvizmas paprasčiausiai neturi. Todėl ir metodologinio ginčo prieš tokias taisykles turintį pozityvizmą postpozityvizmas laimėti negali.
Straipsnyje nagrinėjamos kai kurios problemos, su kuriomis susiduria objektine kalba formuluojama dažnuminė tikimybės interpretacija. Glaustai apžvelgiama šios koncepcijos susiformavimo istorija. J. ...Vennas pirmą kartą modifikavo tikimybės interpretaciją laikydamas tikimybę riba, prie kurios artėja santykiniai dažnumai poklasiuose, kai poklasių narių skaičius neapibrėžtai didėja. Autorius kritikuoja kai kuriuos priekaištus dažnuminei koncepcijai, pvz., kad ji nesugeba analizuoti atskiro įvykio tikimybės, kad nėra skirtumo tarp referencijos klasės specifikacijos ir duomenų klasės pasirinkimo ir pan. Teigiama, atskiro įvykio tikimybės problema dažnuminei koncepcijai yra ne teorinio, o praktinio pobūdžio, nes teoriškai klausimas išsprendžiamas, jei atskirą įvykį laikome reprezentuojančiu tam tikrą klasę, reikia tik nurodyti, kaip praktiškai tą klasę išskirti. Dažnuminė koncepcija leidžia įvertinti, ar reikšminga informacija yra panaudojama efektyviai, eksperimentinių (stebėjimo) rezultatų pagalba koreguojant tikimybės įvertinimus. Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria ši koncepcija, yra empiriškai generuotos sekos santykinių dažnumų ribos nustatymas.
Straipsnio tikslas yra aptarti I. Kanto apriorizmo teorines prielaidas ir pasekti jų istorinį likimą analitinėje filosofijoje. Aprašoma I. Newtono natūrfilosofijos ir kosmologinių problemų sprendimo ...įtaka I. Kanto transcendentaliniam idealizmui ir transcendentaliniam metodui. Parodomas I. Kanto nekritiškumas I. Newtono mechnikos dėsnių ir Euklido geometrijos atžvilgiu: transcendentalinėje estetikoje dėstoma apriorinių jutiminės kontempliacijos formų koncepcija tėra seno požiūrio į geometrijos aksiomas, kaip intuityviai teisingas, sistematizacija. Istoriškai rekonstruojama I. Newtono mechanikos apodiktiškumo problema. Apžvelgiamas I. Kanto apriorinių pažinimo formų koncepcijos ir analitinės filosofijos santykis. Analitinėje filosofijoje I. Kanto sintetinis matematikos aiškinimas buvo kategoriškai atmestas. I. Kantas neskyrė matematinės geometrijos nuo fizinės, todėl jis supainiojo apriorinį matematinės ir sintetinės fizinės geometrijos pobūdį. Taip pat griežtai atmetama I. Kanto koncepcija, kad gamtotyros žinios yra apodiktinės. Analitinės filosofijos požiūriu, tik matematinės teorijos gali būti logiškai pagrindžiamos, o gamtotyros teorijos nepagrindžiamos, vadinasi, nėra būtinos.
Straipsnyje nagrinėjamas pragmatizmo ir pozityvizmo santykis. Žvelgiant iš postmodemistinės perspektyvos, šios dvi filosofijos kryptys atrodo radikaliai skirtingos - postmodemistai labai kritiškai ...vertina pozityvizmą, kaip ryškiausią jų taip nemėgstamos modernybės apraišką, o kai kuriomis pragmatistų idėjomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi ar bent jau apeliuoja į jas, kaip tikrus ar tariamus savo koncepcijų šaltinius. Tokio požiūrio pagrįstumas gali būti ginčijamas. Šiame tekste kaip tik ir siekiama išsiaiškinti, kuo pragmatizmas ir pozityvizmas skiriasi, o kuo yra panašios ar net giminingos filosofijos kryptys. Pozityvizmas padarė tiesioginę įtaką pragmatizmui, ir daugelis pastarojo atstovų tai atvirai pripažino. Nors pragmatizmo pradininkas Charles'as S. Peirce'as gan skeptiškai vertino Auguste'ą Comte'ą kaip mokslininką, jis, o kartu ir visas pragmatizmas, iš esmės perėmė jo ir kitų pozityvistų antimetafizines nuostatas, nors jas kiek ir sušvelnino. Abi filosofijos kryptys akcentavo mūsų žinių praktinio naudingumo reikšmę ir mokslo, kaip svarbaus socialinės pažangos veiksnio, vertę. Šiuo požiūriu jos vertintinos kaip dvi scientistiškai orientuotos filosofijos formos. Galima rasti įdomių paralelių tarp veiksnių, sąlygojusių pragmatizmo ir pozityvizmo idėjų formavimosi procesą, konkrečiai, panašumų tarp Peirce'o ir Comte'o intelektualinių biografijų. Dar svarbiau, kad empirizmas buvo tiek pozityvizmo, tiek pragmatizmo teorinis šaltinis ir pagrindas. Skirtumas tik tas, kad pozityvizmas (gal išskyrus Comte'ą) patyrimo sampratą tiesiogiai perima iš empirizmo. Pragmatizmas šią sampratą išplečia. Viena vertus, į ją (ypač Williamas Jamesas) įtraukia emocinę ir religinę patirtį. Kita vertus, pragmatizmas sujungia individualią ir socialinę patirtį, traktuoja patyrimą kaip aktyvų, o ne pasyvų santykį su pasauliu, ir jo patyrimo supratimas ne tiek jau daug skiriasi nuo marksistinės praxis sampratos. Pragmatizmas kaip filosofija, kurios esminis elementas yra dar Peirce'o pateikta instrumentinė prasmės koncepcija, ypač artimas XX amžiaus pozityvizmui, kuris vadovaujasi panašia prasmės samprata. Svarbiu stimulu pragmatistams ir pozityvistams bendradarbiauti buvo jų pritarimas mokslo vienovės idėjai, nors pragmatizmas labiau pabrėžė mokslinio pažinimo metodų ir nuostatų, o pozityvizmas – mokslo žinių vienybę. Charles'as W Morris buvo giliai įsitikinęs, kad abi filosofijos kryptys tiek artimos, kad jas galima ir reikia sujungti siekiant sukurti vadinamąjį „mokslinį empirizmą“. Šio sumanymo įgyvendinti nepavyko, nors žymiausių loginio pozityvizmo atstovų imigracija į JAV sudarė itin palankias sąlygas abiejų krypčių atstovams tiesiogiai bendradarbiauti. Tiek loginiai pozityvistai, tiek jaunesnės pragmatistų kartos atstovai, ypač jų lyderis Johnas Dewey, ypatingą reikšmę skyrė tyrimo logikos plėtotei. Tačiau jos uždavinius jie suprato nevienodai. Juos skyrė ir tai, kad Dewey siekė įveikti svarbiausias - tokias kaip teorijos ir praktikos ar vertybių ir žinių - perskyras, kurių nauda ir reikšme griežtumo, tikslumo ir apibrėžtumo siekę loginiai pozityvistai nebuvo linkę abejoti.
Straipsnio antrojoje dalyje nagrinėjamas Karlo Raimundo Popperio pliuralistinis realizmas, taip pat vadinamojo „trečiojo pasaulio“ autonomiškumo klausimas. Šis pasaulis yra objektyvizuotų problemų, ...teorijų, argumentų pasaulis. Trečiojo pasaulio esybės neturi būti suprantamos tik kaip sąmonės būsenų lingvistinės išraiškos ar kaip komunikacijos priemonės – jos egzistuoja nepriklausomai nuo antrojo pasaulio. Analizuojama šio filosofo tiesos samprata. Tiesos sąvoka atlieka reguliatyvinės idėjos vaidmenį: mes ieškome tiesos, bet niekada nežinome, ar mūsų teorijos yra teisingos. Aptariami vėlyvojo K. R. Popperio bei loginio empirizmo ir istorinės mokyklos filosofinių kocepcijų santykiai. Pabrėžiamas poperiškojo hipotetizmo artimumas skepticizmui. Tiek mokslo teorijos, tiek jų metodologiniai ir gnoseologiniai įvertinimai filosofui tėra hipotezės. Daroma išvada apie K. R. Popperio mokslo filosofijos eklektiškumą: jis bandė suderinti gnoseologinį optimizmą su skepticizmu, tiesos korespondencijos teoriją – su konvencionalizmu, empirizmą – su racionalizmu, sveiko proto požiūrį į tikrovę – su idealistine trečiojo pasaulio mistifikacija.
PDF
