Straipsnis skirtas vengrų filosofo ir politinio veikėjo marksisto G. Lukacso (1885–1971) gyvenimo ir kūrybos svarbiausiems bruožams aptarti. Ankstyvojoje jo kūryboje jaučiamas ryškus polinkis į ...estetikos ir literatūros kritikos problematiką. G. Lukacsas abejojo postulatais, kad empirinis pasaulis pažįstamas tik pažinimo kategorijomis, kad žmogaus protui neprieinami kai kurie tikrovės atributai. Kita vertus, jis pripažino neokantinę pažiūrą, kad racionalūs gamtos mokslų metodai gali aiškinti tik išorinį pasaulį, tačiau yra beverčiai estetikos ir moralės sferoje; jų prasmę bei tikslą galima suvokti tik intuicija. G. Lukacsas analizavo ideologijos, sudaiktinimo ir susvetimėjimo fenomenus. Jis mėgino perkelti K. Marxo praktikos sampratą į hėgeliškąją istorijos koncepciją. Jo teigimu, istorinis materializmas ir dialektika sutampa, t. y. sutampa visuomenės subjektas ir objektas. Remdamasis hėgeliška totalybės kategorija jis neigė gamtos dialektiką: gamta yra visuomeninė kategorija, socialinės veiklos dalis. Sudaiktinimo sąvoką G. Lukacsas taikė visoms mąstymo formoms ir taip suabsoliutino susvetimėjimą, paversdamas jį amžina žmogaus būkle.
Šiame straipsnyje siekiama pritaikyti subaltern, postkolonializmo ir popkultūros teorijas analizuojant sovietinio subjekto santykį su oficialia sovietine ideologija ir tradicine, prokatalikiška ...morale. Čia remiamasi pamatiniu subaltern studijų principu – kad subjekto sąmonė nėra tabula rasa, į kurią dominuojantis režimas „įrašo“ pageidaujamas reikšmes, o subjektas geba aktyviai dalyvauti kuriant prasmes. Straipsnyje, remiantis atliktais interviu, analizuojama, kaip ideologijos funkcionuoja kasdienio gyvenimo situacijose ikiteorinio žinojimo lygmeniu vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje.
Through the personality, work and texts of historians Mirjana Gross and Eric Hobsbawm, this paper tries to compare their professional, methodological, but also ideological starting points, their ...influence in the context of time, especially the second half and the end of the 20th century, when historiography was undergoing major transformations and an attempt was made to constitute itself as a full-fledged social science while preserving its own critical position and autonomy. It also went through the antithetical dance between modernity and tradition, revolution and longue durée, both as phenomena and historiographical approaches. Gross and Hobsbawm, due to similar scientific ambitions, long professional experience and personal longevity, also because of thematic similarities (movements, revolutions, ideologies, nations, nationalisms, etc.), their (Central) European cultural formation and finally involvement in international theoretical and methodological debates, are the best subjects for possible comparative insights, especially in the framework of Croatian historiography, where otherwise there is a lack of similar comparison between historians.
U radu se vrši analiza relacija između umetničke i socijalne revolucije u Rusiji na početku XX veka. Jedno od ključnih pitanja u radu je mesto i uloga avangardne umetnosti u društvu i društvenoj ...organizaciji nadolazećeg totalitarnog režima. Tumačeći umetničke strategije i metode ruske revolucionarne prakse postavljaju se hipoteze kako je savez umetnika avangarde i političkih revolucionara nastao, koliko je trajao i kako je izgledao. Umetničke i socijalne utopije ruske avangarde razlikovale su se od totalitarne komunističke utopije. U radu se naročito ističe kakvi kompromisi su bili nužni za opstanak saveza avangarde i totalitarnog režima.
1970 m. lapkričio 3 d. mirė filosofijos mokslų kandidatas Tuvija Abinderis. Jis 1945–1962 m. dirbo Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje, 1962–1965 m. Mokslų akademijos Filosofijos katedroje. Jis ...tyrinėjo demokratinės revoliucijos peraugimo į socialistinę problemas, socialistinės valstybės vystymąsi ir jos vaidmenį kuriant komunizmą, kovojo prieš revizionistinę ir reformistinę ideologiją.
Apžvelgiama Vilniaus universiteto Filosofijos katedros 1972–1975 m. bendrų posėdžių tematika. Filosofai daug dėmesio skiria aktualioms visuomenės ir mokslo raidos problemoms nagrinėti. Visos šios ...problemos yra susijusios su pagrindinėmis šiuolaikinio mokslo raidos tendencijomis. Nemažai sunkumų sudaro gnoseologijos klausimai. Dėl spartaus kitimo ne tik matematikoje, gamtos moksluose, bet ir visuomenės moksluose, kyla sudėtingų tų mokslų metodologijos problemų. Aptarti sociologijos objekto, politinės ideologijos ypatybių, istoriografijos metodologijos klausimai, konstatuota, kad reikia aiškiai skirti istoriografijos ir sociologijos objektus.
Straipsnyje analizuojama marksistinė (mokslinė) ideologijos samprata. Socialinę tikrovę iškreipianti ideologinė pažiūra gali būti įveikta tik peržengiant struktūrines klasinės visuomenės ribas. ...Socialistinių visuomeninių santykių turinys nereikalauja ideologinės transformacijos: socialinei teorijai belieka moksliškai įrodyti objektyvų istorinės socializmo perspektyvos būtinumą. Marksistinė socializmo teorija, tapdama idėjiniu revoliucinio darbininkų judėjimo ginklu, tampa ir socialinių vertinimų pagrindu, atlieka ideologines funkcijas, tačiau nepraranda griežtai mokslinės teorijos pobūdžio. Teigiama, kad mokslinė ideologija savo metodologija ir socialiniu vaidmeniu sudaro naują ideologijos tipą. Jos vertinimai yra tiesiog pagrįsti realiais visuomenės raidos poreikiais, neapeliuojant į abstraktų teisingumą ir nekonstruojant abstrakčių socialinio santykiavimo principų. Ideologiniai visuomeninės veiklos motyvai dėl to praranda išorinio privalėjimo pobūdį. Socialiniai tikslai grindžiami moksline tolesnės visuomenės raidos perspektyvų prognoze, o veiklos programos tampa konkrečiais socialiniais projektais, prieinamais paprastai mokslinei kontrolei.
Mokymo procese, kurį reikia suprasti kaip tam tikrų žinių įgijimo, sugebėjimų plėtojimo bei komunistinio auklėjimo kompleksą, vis didesnę reikšmę įgyja studentų dialektinio-materialistinio mąstymo ...įgūdžių ugdymas. Toks mąstymas svarbus studento asmenybės formavimuisi. Metodikos požiūriu, pirmiausia tai pasiekiama pažinimo užduotis formuluojant kaip problemas. Pats studijavimo procesas turi sudaryti grandinę užduočių, kurias studentai privalo aktyviai spręsti. Svarbu taikyti ir tuos tyrimo metodus, kurie didaktiškai dar nesuformuluoti. Metodikos klausimų negalima spręsti subjektyviai. Juos reikia spręsti remiantis objektyviais reikalavimais, kuriuos kelia marksizmo-leninizmo mokymo programa. Pabrėžiami šios programos dalykiniai ir metodiniai reikalavimai: įsitikinimų formavimas studijuojant marksizmo-leninizmo pagrindus; žinių įsisąmoninimo proceso realių dėsningumų atskleidimas; polemikos su įvairiomis buržuazinės ideologijos atmainomis metodologinės problemos; tyrimai, kaip pereinama nuo tam tikrų veiklos formų ar tipų prie kitų, kai studijas pradeda vidurinių mokyklų absolventai; metodologinių principų reikšmė mokymo ir studijavimo procso formavimui.
Publikacijoje apžvelgiama žinojimo sociologijos disciplinos raida, pateikiamos svarbiausios jos nagrinėjamos sąvokos ir tyrimo tikslai. Teigiama, kad tikrovė yra sociališkai konstruojama ir kad ...žinojimo sociologija turi analizuoti šio konstravimo procesus. Ji turi aiškinti ne tik empirinę žinojimo įvairovę visuomenėse, bet taip pat ir procesus, dėl kurių bet kuris žinojimas tampa sociališkai pripažinta tikrove. K. Marxo tezė, kad žmogaus sąmonę apsprendžia jo socialinė būtis, tapo bazine žinojimo sociologijos teze. Terminą „žinojimo sociologija“įvedė M. Scheleris. Jis teigė, kad visuomenė lemia idėjų būtį, bet ne jų prigimtį ir pabrėžė individualaus žmogiškojo žinojimo aprioriškumą, kuris prasmės sistemą įgyja visuomenėje. K. Mannheimas teigė, kad visuomenė sąlygoja ne tik žmogiškosios idealizacijos formą, bet ir turinį. Jam svarbiausias buvo ideologijos reiškinys. Skyrė partikuliarinės, totalinės ir bendrosios ideologijos sąvokas. R. Mertonas siekė sujungti žinojimo sociologijos ir struktūrinės funkcinės teorijos pozicijas. Autoriai išplečia šios sociolgijos tyrimo objektą teigdami, kad ji turi tirti ne tik idėjų istoriją, bet viską, kas visuomenėje laikoma žinojimu.
Straipsnyje teigiama, kad žmogiškąjį pasaulį galima paaiškinti remiantis tik žmogaus esmės filosofine teorija. Marksistinėje filosofijoje ši esmė apibrėžiama remiantis žmogaus ir visuomenės santykių ...analize. Autorė teigia, jog jei klasinę visuomenę traktuosime individo požiūriu, tai šiuos santykius apibrėšime kaip susvetimėjusius. K. Marxo atlikta susvetimėjimo analizė yra individo laisvės klasinėje visuomenėje, o ne pačių klasinių santykių analizė. Susvetimėjimas yra klasinei visuomenei būdinga savybė sukurti tokias socialines jėgas, kurių žmonės negali valdyti ir kurios pačios valdo žmones kaip jų asmeniniam gyvenimui svetimos jėgos. Jos yra trejopo pobūdžio: ekonominio (prekių ir pinigų pasaulis), politinio (valstybė) ir ideologinio (dvasinių vertybių pasaulis). Ekonominį susvetimėjimą sąlygoja žmogaus santykis su gamybos priemonėmis, dėl kurio prekės ir pinigai tampa stabais. Politinis susvetimėjimas susijęs su valstybe, kaip klasinės visuomenės organizacijos forma. Susvetimėjimas formuoja prieštaringą asmenybę: žmogus yra socialinė būtybė, bet jo socialinė esmė jam svetima, dėl to prieštaringa tampa žmogaus laisvė, asmenybės elgesio motyvai.