Objektyvioji realybė Vinciūnas, Juozas Vytautas
Problemos,
09/2014, Letnik:
13
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje kritiškai analizuojama ontologinė substancialistinė materijos samprata, teigianti, kad materija yra visų reiškinių pagrindas, visų daiktų savybių nešėjas, substratas, savęs pačios ...priežastis. Teigiama, kad materijos, kaip filosofinės kategorijos, turinį galima atskleisti tik parodžius jos santykį su sąmone. Akcentuojamas materijos sąvokos instrumentinis pobūdis. Materija, kaip ir kitos filosofinės kategorijos, tik santykiuose su kitomis dialektinio materializmo kategorijomis įgyja apibrėžtą pažintinį turinį ir reikšmę. Teigiama, kad materijos tyrimuose fizika nėra kompetentingesnė už kitus mokslus, kritikuojami bandymai masę laikyti materijos kiekybiniu matu. Aptariami objektyviosios realybės apibrėžimai, nurodomi jų trūkumai. Lyginant dialektinę materialistinę ir pozityvistinę metodologiją nagrinėjama egzistavimo ir jo kriterijų problema. Empirinis egzistavimo kriterijus egzistuojančiu objektu laiko tą, kurį galima suvokti tiesiogiai arba potencialiai. Nurodomas šio kriterijaus nepakankamumas – jis neapima visuomenės institutų, dvasinio gyvenimo reiškinių.
Straipsnyje parodoma, jog materializmas, kaip konkreti tikrovės koncepcija, atlieka bendrojo metodologinio mokslų principo vaidmenį ir reikalauja taikyti mokslo turinio gretinimo su tikrove kriterijų ...kaip mokslo pažangos sąlygą. Šio principo šiuolaikinis dialektinis etapas susijęs su papildomu reikalavimu moksliniuose tyrimuose taikyti vystymosi požiūrį. Analizuojami materijos ir jos judėjimo sąvokų turinio istoriniai pokyčiai. Teigiama, kad materijos sąvoka atlieka metodologinį vaidmenį kaip tam tikra pasaulio vienumo išraiška. Metodologine prasme gamtos daiktų materialumas reiškia tik tai, kad jie priklauso juntamajam pasauliui kaip vienintelei tikrovei. Materijos sąvoka išreiškiamas pasaulio vienumas sudaro metodologinį pagrindą moksliniam jo daiktinės tikrovės aiškinimui. Tos įvairovės susidarymo aspektas materialistinėje filosofijoje išreiškiamas materijos judėjimo sąvoka. Senovės materialistinė filosofija daiktinės įvairovės pagrindu laikė tikrovėje vykstančius kitimo procesus ir bandė aiškinti šių procesų prigimtį. Mechanistinio materializmo požiūriu, tikrovės daiktai yra įvairaus sudėtingumo mechanizmai, kurių pagrindiniai elementai yra nekintamos dalelytės, apibūdinamos vien mechaninėmis savybėmis.
The article analyzes a problem of four elements in Aristotle’s physics. It is claimed that elements are grounded metaphysically as first substances and manifestations of matter. Most of the time ...analysis of Aristotle’s philosophy draws attention to form as substance. The article reveals that despite the importance of form in a physical world of generation and corruption primary substances that defy the material Being cannot be ignored. Thus four elements are “embodiment” of prime matter. It is shown that the system of four elements, while serving as the basis to physics, at the same time is inseparable from the general Aristotelian philosophical system. Great importance is given to the issue of opposites, which form the essential physical system of first principles.
Straipsnyje analizuojama V. Lenino iškelta atspindėjimo idėja ir apžvelgiamos materijos jautrumo idėjos sampratų raida R. Descarteso, B. Spinozos, D. Diderot bei kitų filosofų darbuose. V. Leninas ...teigė, kad visa materija turi pojūčiui giminingą savybę ir kad ši savybė yra sugebėjimas atspindėti. Atspindėjimo, kaip visuotinės materijos savybės, aiškinimą grįsti materijos jautrumo idėja pasidaro įmanoma tuomet, kai B. Spinozos substancijos kategorija pakeičiama filosofine materijos kategorija. V. Leninas, pritaikęs K. Marxo sukurtą dialektinę materialistinę atspindėjimo koncepciją, sukūrė hipotezę apie atspindėjimą, kaip visuotinę materijos savybę. Hipotezės reikšmė buvo ta, kad ji tapo metodologiniu orientyru, leidžiančiu visiškai ištyrinėti patį atspindžio reiškinį. V. Leninas atskleidė jos ontologinį pagrindą, kuris leido perėjimą nuo nejuntančios materijos prie juntančios paaiškinti kaip perėjimą nuo žemesnių atspindėjimo formų prie pojūčio ir žmogiškojo pažinimo, kaip labiau išsivysčiusių tos savybės pasireiškimo formų.
Straipsnyje teigiama, kad kaip ir XVI–XVIII a., taip ir XIX a. Lietuvos filosofijos viena pagrindinių problemų buvo materijos samprata. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos materialistai ...materijos netapatino su kokiu nors realiai egzistuojančio pasaulio elementu. Materiją jie traktavo kaip begalybę konkrečių struktūrų su daugybe įvairiausių savybių ir sąveikų. Visi tuometiniai Lietuvos materialistai laikėsi nuomonės, kad atomas yra ne tik mažiausia, bet ir nedaloma medžiagos dalis. Jie tęsė senovės graikų filosofo Demokrito ir vėlesniųjų materialistų atomistines tradicijas. Kartu buvo reiškiamas ir naujesnis požiūris, nesiejantis materijos su materialių objektų konkrečiomis fizinėmis savybėmis, būviu ar rūšimis. Daroma išvada, kad Lietuvos materialistai, pabrėždami materijos ir sąmonės santykį, materializmo ir idealizmo, agnosticizmo ir religijos skiriamuosius bruožus, buvo priartėję prie lenininės materijos sampratos, nors ir nesugebėjo iki galo įveikti kai kurių trūkumų, būdingų prancūziškajam ir metafiziniam materializmui.
Straipsnyje pristatoma prancūzų filosofo H. Bergsono (1859–941) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad jo filosofijai įtakos turėjo Plotino, vėlyvojo F. Schellingo, A. Schopenhauerio ...idėjos. H. Bergsonas reiškinius traktavo kaip procesus, mėgino atskleisti reiškinių proceso vieningumą su sąmonės procesu, kai vyksta pasaulio pažinimas. Savo koncepciją jis pavadino kintamumo filosofija, tuo pabrėždamas protu nepaaiškinamą nenutrūkstamą vystymosi principą elan vital (gyvybinį polėkį), kurį gyvūnų pasaulyje įkūnija instinktas, o žmonių visuomenėje – protas. Intuicija perkelia žmogų iš statinio daiktų pasaulio į dinaminį, atskleidžia ne žmonių santykį su daiktais, bet pačius daiktų santykius. Intuicija – tai betarpiško sąlyčio su materija akimirkos. Labiausiai intuicija išvystyta estetiniame pasaulyje. Intuicija, susijusi su gyvybiškumo pripažinimu, reiškia žmogiškojo gyvenimo prasmės supratimo išplėtimą ir naujų intelekto neįvertintų gyvenimo vertybių iškėlimą.
Apžvelgiamos V. Lenino knygoje „Materializmas ir empiriokriticizmas” nagrinėjamos problemos. Parodoma tuometinių gamtos mokslų laimėjimų kontekstas. Teigiama, kad V. Leninas apgynė materializmo ...pagrindus, parodė subjektyvistinį machizmo pobūdį. Jis išanalizavo svarbiausias naujausios fizikos filosofines problemas, atskleidė fizikinio idealizmo esmę. V. Leninas nurodė pagrindinius fizikos krizės aspektus – progresyvią, revoliucinę ir bandymą paneigti objektyviąją tiesą ir materialistinę pasaulėžiūrą pakeisti idealistine. V. Leninas teigė, kad fizikos ir apskritai mokslų matematizacija yra labai progresyvus reiškinys. Jis kritikavo reliatyvizmą: idealistai, suabsoliutinę pažinimo santykinumą, paneigė pasaulio pažinumą ir jo objektyvų egzistavimą. V. Leninas apibūdino materiją kaip egzistuojančią nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jos atspindimą. Gilėjant žinioms apie objektyvų pasaulį, keičiasi ir mūsų teorijos, sąvokos.
Straipsnyje nagrinėjama vertybių samprata XX a. pirmosios pusės neotomistinės filosofijos atstovų darbuose Lietuvoje. Neotomistams svarbiausia yra tikėjimas, tik tikėjimo akte žmogus bendrauja su ...Dievu, kaip su aukščiausia vertybe. Dievo pažinimo priežastis glūdi jame pačiame, o ne moksle. Idealių vertybių savybės – amžinumas, pastovumas, nepriklausomybė nuo kitimo. A. Jakštas-Dambrauskas kritikavo materialistinį materijos aiškinimą ir teigė, kad pasaulis yra apsuptas eterio, kuriame esti įvairios koncentracijos ir rūšių materijos. Vertybinis požiūris neotomistams tampa antiteze moksliniam pažinimui. Aksiologija kartu su metafizika parodo kelią už mokslo ribų bei racionalaus mąstymo. Atsisakydami socialinės analizės, neotomistai, nagrinėdami žmogaus esmę vertybiniu požiūriu, teigia, kad materialinės sąlygos, socialiniai santykiai yra antraeiliai dalykai. Daroma išvada, kad marksistinėje metodologijoje parodoma vertybių teorijos vieta pažinimo struktūroje, nustatoma, kad vertybės priklauso socialinės metodologijos sričiai ir turi būti nagrinėjamos kartu su socialinėmis struktūromis, o ne atitrauktai nuo jų.
Straipsnyje nagrinėjama XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Vilniaus universiteto gamtininkų pažiūros. Teigiama, kad jie kėlė materijos neišsemiamumo, jos įvairumo idėją, rašė apie kūnų kilmę, apie ...jų perėjimą iš vienos būsenos į kitą, apie cheminių elementų atsiradimą iš kitų medžiagų, iš kitokios materijos formos. Aptariami astronomo V. Karčevskio, chemikų A. Sniadeckio, I. Fonbergo svarstymai apie erdvę kaip nepabaigiamą, begalinę, neatskiriamą materijos ir materialių kūnų savybę. Nagrinėjama neorganinio ir organinio pasaulio vienybė, visuotinis priežastingumas, objektyvus reiškinių dėsningumas, turinio ir formos, būtinumo ir atsitiktinumo, galimybės ir tikrovės, tikimybės kategorijos. J. Sniadeckis pabrėžė judėjimo ir kitimo dėsningą pobūdį, nagrinėjo priežasties ir padarinio ryšį. A. Sniadeckis pabrėžė organinio pasaulio rišlumą, vieningumą. Teigė, kad vyksta nuolatinė kova tarp organizuojančios (organiniai procesai) ir jai priešingos jėgos (fiziniai ir cheminiai procesai organizme). S. Jundzilas aiškino, kad materialių kūnų tarpusavio sąveikos savybė būdinga visai materijai.
1981 m. spalio 20 d. Vilniaus universitete J. Grigaliūnas apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Kategorijų materija, judėjimas, vystymasis santykio materialistinėje dialektikoje problema“. ...Disertacijos oficialieji oponentai – prof. E. Solopovas ir prof. V. Bosenka, kurie pažymėjo, kad disertantui pavyko išvengti ydingos pozicijos, pasirinkus labai reikšmingą problemą kategorijų sistemoje, parodžius jų turinio visuomeninį praktinį sąlygotumą, realų, gnoseologiškai reikšmingą savitarpio ryšį.
PDF
