Paveiksle nutapytas suklupęs kentauras su iš kairiojo šono styrančia strėle. Nuo jo nugaros lipa nuoga šviesiaplaukė moteris, jau viena koja stovinti ant žemės. Jos dešinę koją ir ranką yra ...apsivijusi kentauro laikoma balta draperija, kurios dalis, matoma iš už moters nugaros, nutapyta raudona spalva. Abu pasisukę į kairę.Šis darbas baronų von der Roppų kolekcijoje laikytas P. P. Rubenso kūriniu, įsigytu iš Borgezės galerijos (Rubens: La mort du Centaure Nessus, De la Galerie Borghèse, Quatre fois gravé. In: Catalogue des Tableaux, tous originaux de la Galerie de Messieurs de Ropp à Mitau, Mitau 1826, 26). Vykstant menotyriniams tyrimams muziejuje, O. Daugelio priskirtas garsiojo flamando mokyklai, ir manoma, kad yra nutapytas pagal P. P. Rubenso kūrinį. Yra žinoma ir daugiau šio kūrinio pakartojimų variantų, saugomų Ermitažo, Britų ir Metropoliteno muziejų kolekcijose.Paveikslas nutapytas pagal vieną iš graikų mitologijos siužetų, kuriame pasakojama, kad Herakliui ir jo žmonai Dejanirai teko keltis per sraunią upę. Heraklis ją perplaukė pats, o Dejanirą perkelti pasisiūlė kentauras Nesas. Sužavėtas moters grožio, Nesas sumanė ją pagrobti ir, Dejanirai atsisėdus jam ant nugaros, pasileido bėgti. Išgirdęs žmonos riksmą, Heraklis paleido strėlę į kentaurą ir mirtinai jį sužeidė. Norėdamas atkeršyti Herakliui, mirštantis Nesas liepė Dejanirai paimti jo kraujo, kaip neva turinčio stebuklingos galios sugrąžinti prarastą meilę.Šioje figūrinėje kompozicijoje, kiek laisviau interpretuojant tolimesnį mitologinį pasakojimą, kaip tik ir regime įamžintą Heraklio pašautą mirštantį kentaurą Nesą, duodantį Dejanirai savo krauju užnuodytą apsiaustą.
Unutar svake grane umjetnosti, od arhitekture do poezije, postoji velik broj djela koja su nastala jer su autori bili nadahnutim određenim mitološkim ili božanstvenim prizorom. Laokontova skupina, ...Goyin Div, Miltonov Izgubljeni raj, Fuselijeva slika Thor udara zmiju Midgard – to su samo neka umjetnička djela koja nam pokazuju kako su umjetnici crpili inspiraciju iz velikih mitologija. Prepoznavši značajan utjecaj mitologije na umjetnost, Friedrich Wilhelm Joseph Schelling (1775.-1854.) napisao je djelo naslovljeno Filozofija umjetnosti, u kojem veliku ulogu igra odnos mitologije i umjetnosti. U Filozofiji umjetnosti, Schelling poima mitologiju kao izvor iz kojeg umjetnost dobiva forme pomoću kojih može u pojedinačnom izraziti Apsolut. Iako se mnogi Schellingovi stavovi na prvi pogled doimaju kao čisto proturječje, pažljivim čitanjem postupno se otkriva način na koji umjetnost – koja u sebi sadrži sintezu općeg i pojedinačnog zahvaljujući mitologiji - nadilazi prividna proturječja.
Tema tega zapisa, prvotno objavljenega v diskusijski skupini Agor@, je tudi v okviru revije Keria »popularizacija antike«, njegov povod pa dogodek, ki je -vsaj po mojem prepričanju in spominu - eden ...najbolj kvalitetnih prispevkov k tej popularizaciji. Že uvodoma naj poudarim, daje ta vidik izrazito omejen, obroben, skorajda hermetičen; kvaliteta nove predstave je ravno v tem, da njeno strateško bistvo ni didaktično (čeprav v njej nastopa cela enciklopedija grških mitoloških junakov).
U radu se preispituje odnos mitologije, imaginacije i medija u današnjem vremenu. Čovjek je oduvijek bio inspiriran božanskim i natprirodnim pojavama. Mitovi postoje u svim civilizacijama i ...zaokupljaju našu imaginaciju. Od najranijeg vremena čovjek je koristio simbole i mitove da bi izrazio svoje iskustvo stvarnosti, koje nadilazi fizičku realnost koja ga okružuje. Oživljavanje mitskih elemenata putem medija kao što su reklamni panoi, televizija, časopisi i internet dovelo je do uspostavljanja novih odnosa mitologije i imaginacije. Mediji imaju veliku moć i utjecaj na stvaranje vjerovanja, stavova, mišljenja i stilova života. Proučavajući povijest od starih Grka preko Michelangela i renesanse pa do današnjeg modernog doba možemo zamijetiti kako se kroz nju provlači mit ljepote koji stvara novi tip kulture, narcističke kulture. Suvremeno društvo putem medija stvorilo je samodovoljnog „savršenog“ čovjeka – narcisa. Standardi ljepote koji se promiču kroz medije predstavljaju imaginaciju i marketinški trik. Suprotnost imaginaciji jest kritičko mišljenje koje je neophodno da bi nas povezalo s vanjskim svijetom te kako bi se odredila jasna granica između naših fantazija i želja i onoga što dolazi izvana.
U romanima i pripovijetkama Viktora Olegoviča Pelevina, suvremenoga ruskog pisca, mitologija i fantastika, kao elementi
nekih vrlo davnih vremena, prepleteni su s modernim vremenom postsovjetske ...Rusije. Ti elementi, iako navodno davno ostavljeni u prošlosti, u nekim novim oblicima pojavljuju se kao nikad do kraja razjašnjeni problemi iz sfere iracionalnog, a koji realno uvjetuju život pojedinca i društva u cjelini.
Svrha je ovoga rada pomoću analitičkog pristupa pokazati na izabranim književnim primjerima da Pelevin problematizira
ideju kako je suvremeno društvo, iako je, nominalno, već odavno odmaklo od svijeta davnih mitova i fantazija koji se fizički ne može opipati ni racionalno obrazložiti, svejedno u stvarnosti rukovođeno tim prikrivenim i nevidljivim, često i iracionalnim, nehumanim motivatorima, a ne onima javno deklariranima i društveno prihvatljivima.
Municipium Claudium Celeiaje skupaj s štirimi drugimi noriškimi naselbinami, ki jih Plinij imenuje oppida ( Virunum, Teurnia, Aguntum in Iuvavum, N. h. 3.146), dobil pravice rimskega municipija pod ...Klavdijem. Celeja je bila eno najbolj cvetočih mest v Noriku in tudi eno od pomembnih provincialnih administrativnih središč; že pred tem je bila močna keltska naselbina, njeni prebivalci so bili keltski Tavriski. Tavriski so najkasneje v l. stol. pr. Kr. kovali svoj lasten denar (tako imenovane vzhodnonoriške oz. tavriskijske srebrne in tudi zlate novce) in si prizadevali doseči čim več neodvisnosti v okviru Noriškega kraljestva, v katerem so igrali najpomembnejšo vlogo Noriki, ki so kovali svoj denar na Koroškem (t.i. zahodnonoriški novci oz. novci Norikov), krožil pa je tudi na sosednjih območjih.
Tai Renesanso epochos gobelenas. Jame vaizduojamos Psichės vestuvės, aprašytos Lucijaus Apulėjaus (Lucius Appuleius) II a. veikale „Metamorfozės“ (vėlesnis pavadinimas – „Aukso asilas“).
„Aukso ...asilo“ VI knygoje rašoma: „Ištaręs šiuos žodžius, jis Jupiteris įsakė Merkurijui sukviesti visus dievus į tarybą aukštasis teatras buvo pripildytas, ir Jupiteris tęsė kalbą: „O jūs, dievai, užregistruoti mūzų knygose, jūs visi neabejotinai pažįstate šį jaunuolį Kupidoną, kurį maitinau savo rankomis, ir siautėjančią pirmos jaunystės liepsną, maniau, geriausia pažaboti ir apriboti. Jis išsirinko sau palankią merginą ir atėmė jos nekaltybę, leiskime jam ją turėti ir Psichės glėbyje pajusti savo malonumus. Tada jis paėmė nemirtingumo taurę ir tarė: „Laikyk, Psiche, ir gerk iki galo, kad būtum nemirtinga, ir Kupidonas iš čia niekada neišvyks, ir bus tavo amžinas vyras.“ Iškart buvo surengtas didžiulis pokylis ir vedybų puota, o Kupidonas atsisėdo su savo brangia sutuoktine tarp rankų: Junona su Jupiteriu ir visais kitais dievais tvarkingai. Apolonas maloniai palinko virš arfos, Venera šoko pagal muziką...“
Centre vaizduojamas puošniame soste sėdintis Dzeusas (Jupiteris) su karūna, kairėje rankoje laikantis skeptrą, o dešinėje – auksinę taurę. Greta jo kojų – du balti balandžiai, šventi deivės Afroditės (Veneros) paukščiai, simbolizuojantys meilę. Valdovo dešinėje pusėje matyti Dzeuso simbolis erelis. Pirmajame plane numesta strėlinė su strėlėmis asocijuojasi su Amūro atributais. Kairėje kompozicijos pusėje vaizduojami švelniai rankomis susikibę mėlyną tuniką vilkintis Erotas (Kupidonas) ir šventiškai pasidabinusi mergina Psichė. Tarp Psichės ir karaliaus – jaunuolis su gėlių vainiku, rankoje laikantis fakelą. Valdovo dešinėje stovi pati Afroditė, kaire ranka prilaikanti suknelės klostes, o dešine apglėbusi valdovą. Dešinėje kompozicijos dalyje vaizduojama santuokos ir vaisingumo deivė Junona (Hera), sėdinti greta arfą laikančio Apolono. Poros priekyje komponuojamas Junonos simbolis povas, išskleidęs spalvingą uodegą.
Už pagrindinių figūrų, dėstomų vienoje kompozicinėje linijoje, matyti šviesia staltiese dengtas stalas su paruoštomis lėkštėmis. Antrajame gobeleno plane vaizduojamas tankios lapijos miškas.
Centrinę audinio dalį rėmina neplatus bordiūras iš natūralistiškai pavaizduotų gėlių girliandų. Tarp gėlių galima atpažinti tulpes, narcizus ir rožes. Viršutiniuose bordiūro kampuose komponuojamos stilizuotos saulės, panašios į Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1643–1715) simbolį, apatiniuose – gaubliai.
Beveik identiškos kompozicijos gobelenas saugomas Obiusono muziejuje „Cité internationale de la Tapisserie Aubusson“ (inv. Nr. 2002.5.1).
Medeina (Medeinė) – tai senovės lietuvių miško ir žvėrių deivė, medžiotojų globėja. Pasak metraščių, po sėkmingos medžioklės karalius Mindaugas jai aukodavo kurį nors sumedžiotą žvėrį. Dekoratyviame ...fone į tamsių išsišakojusių medžių bei lanksčių rausvažiedžių augalų foną organiškai įpinama jaunos merginos figūra. Ji pasisukusi kairėn, vilki rausvai rudą smulkiais ornamentais dekoruotą ilgą suknelę, vėjyje plaikstosi gelsvi plaukai. Figūrą gaubia plati melsvai žalia aureolė ir raudonas kontūras. Iš pagonybės laikų atklydęs panteistinis vaizdas veriasi šiame deivės pavidale, liudija nesibaigiantį gamtos ir istorijos vyksmą. Vaizdinės pusės apatiniame dešiniajame kampe įraižyta: „M / B / S / Madeina / -87-“, po estampu dešinėje juodu flomasteriu įrašyta: „Magdalena B. Stankūnė“.
Žuljanska prezimena i toponimija Jeić Baguzej, Jadran; Vidović, Domagoj
Rasprave: Časopis Instituta za hrvatski jezik i jezikoslovlje,
12/2017, Letnik:
43, Številka:
2
Paper
Odprti dostop
U ovome se radu obrađuje oko 140 toponima naselja Žuljana na poluotoku Pelješcu. U uvodnome se dijelu opisuje zemljopisni smještaj te donosi kratak povijesni pregled. Zatim se donose povijesne ...potvrde žuljanskih prezimena koja se antroponomastički obrađuju. Daje se i kratak opis žuljanskoga govora, osobito njegovih posebnosti u naglasnome sustavu. U središnjemu se dijelu obrađuju žuljanski toponimi, među kojima se izdvajaju toponimi tvoreni dalmatskim pridjevom san(c)tu(s) (povijesni toponim Sutžulijan te suvremeni Sutivan i Sutnikolica) te toponimi koji su odrazom pretkršćanskih vjerovanja (npr. toponim Tintilini).
Kršćanstvo u djelima Ivane Brlić Mažuranić Špehar, Milan; Salopek, Ana
Riječki teološki časopis = Ephemerides Theologicae Fluminenses,
07/2015, Letnik:
45, Številka:
1
Journal Article
Odprti dostop
Čovjek je po svojoj naravi religiozno biće. Svoj doživljaj religioznosti on želi izraziti na različite načine. Bajka je također jedan od načina kako izraziti ono duboko religijsko i religiozno ...iskustvo. Ona može rabiti razne mitove, legende, vjerovanja naroda u kojemu niče. Svi su oni u službi umjetnosti, kulture i odgoja. I onoga religioznoga odgoja. Također i danas, u vrijeme interneta i svih drugih tehnika i tehničkih pomagala, bajka je neizostavno pomagalo za religiozni i moralni odgoj čovjeka.
Ivana Brlić-Mažuranić, genij bajke i pripovijesti, pokušala je preko te vrste poučiti, bilo svoju bilo drugu djecu, u vjeri i u dobru, u kršćanskoj vjeri koja je bila dio njena života i u kršćanskim idealima koji su u mnogočemu iskustvo svakog čovjeka. Svoju duboku vjeru, moralna i vjerska načela koja je slijedila u svome životu, prenijela je i u svoje bajke tako da one, osim umjetničke vrijednosti, imaju i velik značaj u odgojno-moralnom smislu. Cilj je ovim radom prikazati što je Ivana crpila iz kršćanstva, kako je to razumjela i pretočila u svoja djela.
PDF
