This study aims to better understand the authorial figure of Vladislav Vančura by reconstructing the critical and literary-historical image conveyed to us by the reception of the writer during his ...lifetime, starting with the writer’s first short story collections and finishing with his Obrazy z dějin národa českého (‘Images from the history of the Czech nation’). Loosely following on the theoretical bases of previous discussions, which in various ways conceptualize the effect of the ‘name of the author’ in relation to his work (Foucault, Bourdieu, Russian formalism, Mukařovský), this study examines Vančura’s literary output through the lens of its author (as a constructed figure and category), especially in terms of the author function as it serves to form this output into a unified whole. It deals with changes in the name of the author mainly in relation to Vančura’s reception. During the interwar period the critical reception captured the creative phenomenon of the writer in the course of his development, at a moment when his extreme style and language caused numerous controversies which grew into open polemics. While these revolved primarily around the issue of aesthetics (in the case of Pole orná a válečná and Poslední soud), they involved broader worldview and ideological issues (as with the novel Tři řeky). Vančura’s persistent search for a narrative form repeatedly compelled critics and interpreters of his time to reassess the criteria and critical standards for literature. This study traces the transformations of the author’s image in this context all through his life as it assumed countless ‘faces’, subverting the traditional assumption of coherence in Vančura’s literary output that the concept of the author was meant to guarantee, and thus demonstrating — given the failure of this concept to bring about such coherence — how it is necessary to look instead for those places of incoherence, contradiction, and disparity. To this end, the study does not seek to cover the history of Vančura’s reception in all its facets but to trace those significant moments when the image of the author and his work was transformed, challenging unequivocal interpretations and defying the interpretative stereotypes and schemes into which it has so often been confined.
Pirmosios vertimo mokyklos Europoje pradėjo kurtis XX amžiaus pradžioje, o Lietuvos vertimo mokykla pradėta kurti tik po 1990 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nors vertimo veikla nutrūkusi ...nebuvo ir sovietmečiu. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti George‘o R. R. Martino romanų ciklo A Song of Ice and Fire (Ledo ir ugnies giesmė) pirmosios knygos A Game of Thrones (Sostų žaidimas) vertimus į prancūzų ir lietuvių kalbą remiantis vertimo poetikos, etikos ir politikos sampratomis: Henri Meschonnico poetikos samprata, Anthony Pymo požiūriu į vertėjo etiką. Kūrinys pasirinktas dėl neabejotino Martino kūrybos fenomeno, nors šis romano žanras yra tarsi ignoruojamas literatūros mokslo pasaulyje. Vertimų į prancūzų ir lietuvių kalbą pavyzdžiai analizuojami suskirsčius vertimo problemas į veikėjų vardų, metaforinių pasakymų vertimo ir pažodinio vertimo poskyrius. Atliekama originalo teksto, teksto prancūzų kalba ir teksto lietuvių kalba pavyzdžių analizė siekiant nustatyti, ar vertėjai išlaikė originalo teksto poetiką ir buvo etiški verčiamo teksto atžvilgiu. Keliamas klausimas, ar neseniai susikūrusi Lietuvos vertimo mokykla ir tik besiformuojantis požiūris į vertimą gali lemti vertėjų darbo rezultatą.
U nekoliko svojih djela Ivo Andrić tematizira upravo Dubrovnik pa se u ovom članku interpretiraju takvi Andrićevi radovi. Radi se o pripovijetkama Predvečernji čas, Dva zapisa bosanskog pisara ...Dražeslava, Susret i Dubrovačka vejavica. U obzir se uzimaju Andrićev tekst San o gradu i predgovor knjizi Zulfi hara Zuke Džumhura Nekrolog jednoj čaršiji. Navedena se djela proučavaju iz dvaju pravaca. Jedan kreće od cjelokupne poetike Ive Andrića, a drugi iz imagološke i prostorne vizure.
Straipsnyje E. Dickie'o institucinės meno teorijos pagrindu nagrinėjamos estetikos problemos. Remiantis konkrečiais meno pavyzdžiais ir M. Weitzo kritika parodoma, kad uždara estetikos teorija ...nepajėgi paaiškinti naujų meno faktų. Be to, ji pavojinga, nes individą traktuoja kaip kultūrinį kloną. Remiantis A. J. Greimo netobulumo estetika, estetikos teorijai priešpriešinama filosofinė poetika, kuri ir siauresné (pagrįsta poetiniu žodžiu), ir platesnė už ją (neapsiriboja tariamai uždara meno sfera).
This paper proposes a new approach to the concept of psychopoetics, i.e., the psychological aspect of poetic manifestation based on the relationship between the psyche and the world. This approach ...identifies an allegorical relation between the cosmos and the soul, which goes back to Freud’s idea that the soul treats impressions from the outside as differences from a symbolic relation between the universe and the psyche. This method was developed by Jung in order to look for correspondences between the inside of the human being and the context. Symbolical psychopoetics is exemplified with Vera Pavlova’s 2018 anthology of poetry and prose Proverochnoe slovo (Control Word). The anthology consists of poetry and short prose writing, which in different ways imagine the relation between the soul and the world.
Straipsnyje klausiama: ką nagrinėja filosofinė poetika; koks jos tyrimo kelias; kokios gretimos jai filosofinės disciplinos; kokios jos paradigmos; ar tai visuminė žiūra, atspindinti pasaulėvaizdį? ...Teigiama, jog kalbiškumas, nukreiptumas, atvirumas, kūrybinė kreiptis, sambūvis, gyvenamas pasaulis, pasaulėvaizdis, laikiškumas, įvykiškumas, tragizmas, daiktiškumas, imlumas, demokratiškumas – filosofinės poetikos paradigmos, leidžiančios ją traktuoti kaip autonomišką visuminę žiūrą.
Supratimo teorijos gaivinimas XX a. susijęs su pastangom atskirti dvasios mokslus nuo gamtos mokslų (Gadamer) ir jiems suteikti daugiaprasmę ženklinimo funkciją (Ricoeur). Taip atsiranda simbolio, ...polisemijos, žaidimo hermeneutinės teorijos, kurių modeliu tampa meno kūrinys. Poezijos kūrinio aiškinimas, apimdamas estetiką ir poetiką, hermeneutiką išplečia ne tik nagrinėjamo objekto (poeziją aiškino ir Dilthey), bet ir turinio atžvilgiu. Remdamasis Gadamerio ir Ricoeuro tekstais, panagrinėsiu šią hermeneutikos slinktį, kurią Ricoeuro žodžiais pavadinau ilguoju hermeneutikos kelių. Drauge bandysiu išryškinti filosofinę poetiką kaip savarankišką discipliną, nors ir susikertančią tiek su hermeneutika, tiek su estetikos teorija.
Remiantis Platono ir Origeno tekstais straipsnyje nagrinėjamas poezijos ir filosofijos santykis. Pateikiami filosofinės poetikos, kaip interpretacinio dalyko, apmatai, aptariamas jos objektas, ...interpretavimo būdai, ji palyginama su estetikos teorija. Origeno poetikoje taikoma tiponimija, metonimija ir alegorezė. Poetinis Origeno metodas suponuoja tiesos sampratą, kuri yra nepasiekiama. Poetika – ne tik Origeno egzegezės metodas, bet ir jo kosmologijos prielaida: pasaulis kaip Raštas sudaro vieningą poetinę darną, kuri yra dieviška, nes jos dalis sieja dieviškasis Žodis. Platono poetika reiškiasi šėlu, kuris sutampa su įkvėpimu. Šėlas – beprotiškas ir įkvepiantis – poetikos, bet ne estetikos principas. Dialektika (samprotavimo būdas) Platonui yra sutelkimas ir suskirstymas. Dialogą sutelkia poetinė figūra – šėlas, o suskirstymas suponuoja pliuralistinį (poetinį) metodą. Filosofinė poetika apima mokslą, dialektiką ir poeziją. Filosofinė poetika yra poetiškas samprotavimas ir interpretacinė disciplina, kurios temos neapsiriboja poezija ar menu, todėl tai yra žaismo ir dialektikos dermės meistrystė.
Bu makalede tasavvufun şiir poetikası tasavvuf dışı şiir anlayışlarıyla karşılaştırmalı olarakele alınmaktadır. Aynı şekilde bu çalışmada tasavvuf şiiri ile tasavvuf dışı şiirin poetikasının ...bellibaşlı özellikleri ortaya konulmaktadır. Öncelikle diğer şiirin poetikası genel hatlarıyla irdelediktensonra tasavvuf şiirin sanat anlayışı detaylı bir şekilde incelenmektedir. Daha sonra Sûfilerinşiirlerini hangi gayeyle ve nasıl icra ettikleri açıklanarak tasavvufî şiirin Türk edebiyatına etkisi veyeri üzerinde durmaktadır. Bundan sonra da tasavvufî şiirin kullandığı sembolik dil ele alınmaktave tasavvufla diğer şiirin poetik farkını anlatan tasavvufî bir şiir örneği verilmektedir. Tasavvuftaşiir, Allah’la hemhâl olup bütünleşen kişinin, O’nu benliğiyle yaşamaya çalışırken aldığı bu zevktendolayı Allah’a olan bağlılığını dışarıya yansıtmasıdır. Bu bütüncül yaşayış, ya sevinçle, ya huşuduyarak ya da teslimiyetin vermiş olduğu tevâzuyla “hiç”liğini anlamak suretiyle olur. Şiir, kişinin,kalp dünyasında bu hatırlayış türlerinden hangisiyle etki yaparsa, Allah insanı, Hakk’ı bu hâlüzere hatırlar. Bu yüzden sûfîlerin şiir poetikası, hangi inançtan ve felsefeden olursa olsun diğerbütün şâirlerin şiir anlayışlarının tamamen ötesinde bir hakikattir.
Throughout the history of literature, and German literature in particular, there are repeatedly accounts of “life cycles” or “life histories” of things: efforts to narrate the trajectories of ...artefacts in socioeconomic cycles, which in toto elude observation and remain imperceptible. In some cases accounts are written in first person singular simulating an autobiographical perspective of things. The article proposes to call this formation autocyclography of things. Historically, the literary tradition of this autocyclography of things reaches back at least as far as the Antiquity. The paper outlines the theoretical framework and contextualises examples from German literature in a broader framework of wold literature (British it-narratives and Soviet literatura fakta). In the focus of analytic interest stands Hans Jakob Christoffel von Grimmelshausens autocyclography of a toilet paper. Furthermore, the article presents examples for autocyclography of things from German Literature of the 18th and 19th century, which still wait further scolary attention: autocyclographies of a coin, a wig, a fly, a book, a coach, a toothpick, a joke and a stomach.
PDF
