Straipsnyje nagrinėjama religijos padėtis ir vaidmuo visuomenėje įvairiais istoriniais laikotarpiais. Pirmykščiam žmogui religija, kaip tam tikros pažinimo pakopos, sąlygojamos primityvių gamybinių ...jėgų, objektyvus rezultatas padėjo paaiškinti daugelį gamtos ir visuomenės reiškinių. Padėjusi griauti atgyvenusią vergovinę santvarką, krikščionybė vėliau virto svarbiausia ideologine priemone kitų išnaudotojų – feodalų – viešpatavimui stiprinti ir išlaikyti. Pradėjus formuotis naujai būsimajai kapitalistų klasei, formavosi ir naujos religinės pažiūros, kurios, atspindėdamos naujų visuomenės sluoksnių opoziciją senajai visuomeninei santvarkai, buvo priešingos nusistovėjusioms religinėms dogmoms. Vienas svarbiausių ateistinio darbo tikslų yra išlaisvinti žmones nuo religinių įsitikinimų, kurį greičiau pasiekti padėtų teisingas dialektinis socialinio religijos vaidmens supratimas ir aiškinimas.
Mirties problema Zaksas, Irmija
Problemos,
09/2014, Letnik:
1
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjama mirties problema. Teigiama, kad mirtis yra objektyvus biologinis procesas, pasireiškiantis organizmo gyvybinės veiklos galutiniu nutrūkimu ir būdingas ...žmogui kaip biologinei sistemai. Mirties problemai didelį dėmesį skiria religijos, ypač krikščionybė: žmogaus sielos nemirtingumo dogma įgyja vis didesnę reikšmę išlaikant ir stiprinant bažnyčios įtaką. Filosofijos istorijoje mirties problema nagrinėjama trimis svarbiausiais aspektais: sielos nemirtingumo sampratos pagrindimas ir kritika; naujos žmogaus nemirtingumo, kaip kūrinių ir gerų darbų išlikimo, sampratos plėtotė; su mirtimi susijusių išgyvenimų, kaip žemiškojo žmogaus dvasinio gyvenimo esminių aspektų, analizė, kurią atlieka daugiausia egzistencializmo filosofija. Daroma išvada, kad marksistinės filosofijos atstovai dabarties sąlygomis turi nagrinėti mirties problemą minėtais aspektais, didžiausią dėmesį skirdami žmogaus nemirtingumo mokslinės sampratos pagrindimui ir egzistencializmo kritikai.
Autorius aptaria „religinės dorovės“ terminą ir teigia, kad reikėtų pratęsti šio termino galiojimo laiką, kadangi argumentacija prieš šį terminą nėra įgijusi strateginio pranašumo tradicionalistų ...atžvilgiu. Keisti plačiai vartojamą sąvoką yra gana pavojingas dalykas, ypač jei toks keitimas nėra gyvybiškai būtinas, taip pat gali kilti sunkumų aiškinant tam tikras marksistines sąvokas. Vertingiausia būtų tikslinti religinės dorovės sąvokos turinį, o ne jos formalią išraišką.
Straipsnyje analizuojami religijos koncepcijos antgamtiniai ir socialiniai elementai. Teigiama, kad dieviškoji religijos esmė yra orientuota į tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, dievais, o žmogiškoji ...nukreipta į žmogų ir į socialinį gyvenimą. Religijos apibūdinimas remiantis arba antgamtiškumu, arba socialumu įgyja abstrakčios alternatyvos formą. Religijos apibrėžimas antgamtine tikrove neišeina už religinio patyrimo fenomenologinio aprašymo ribų. Ateistinis antgamtinės realybės neigimas kartu tampa ir religijos neigimu ir taip panaikina pačią apibrėžimo problemą. Ikimarksistinis ateizmas siekia išspręsti neišsprendžiamą problemą – gnoseologiškai paaiškinti klaidingus įsitikinimus. K. Marxas atskleidė klaidingų pažiūrų pagrindą atrasdamas jį materialioje sferoje – susvetimėjusiuose visuomeniniuose santykiuose ir taip atskleisdamas ideologijos (taip pat ir religinių vaizdinių) iliuzinį pobūdį. Marksizmas atmeta bet kokias religijos galimybes skraidyti abstrakcijų ir idėjų pasaulyje, jis atskleidžia religinio susvetimėjimo pagrindus ir iškelia jų pašalinimo uždavinį. Marksistinio ateizmo požiūriu, religinio susvetimėjimo kritika yra ne teorinis, o praktinis uždavinys.
Straipsnyje nagrinėjamas moralės ir religijos santykis. Ši problema turi įtakos ideologinei ateizmo bei religijos konfrontacijai, kurioje moralės klausimai tampa centriniai. Teologinė koncepcija ...teigia moralės ir religijos vienumą, skelbia Dievą moralės šaltiniu, religiją – dorovės pažangos pagrindine varomąja jėga. Teigiama, kad taip suprantant moralę, nesunku tvirtinti, jog ateizmas, griaunantis tikėjimą Dievu, griauna ir moralę. Ikimarksistiniai ateistai ypač pabrėždavo subjektyvius moralės ir religijos atsiradimo veiksnius. Marksistiniai ateistai pirmiausia išryškina moralės, kaip ir religijos, socialinę prigimtį. Savo atsiradimo priežastimis, esme bei funkcijomis moralė ir religija yra skirtingos visuomeninės sąmonės formos. Religija yra emocinė žmonių reakcija į realias gyvenimo problemas. Nepasant išorinio panašumo, dorovę ir religiją sudarantys elementai iš esmės skiriasi. Moralės objektas ir subjektas sutampa – dorovinių normų kūrėjas ir jų vykdytojas yra tas pats, istoriškai konkretus žmogus. Religija grindžiamo poelgio motyvas yra Dievo baimė. Vykstant sekuliarizacijos procesui, nyksta moralės ir religijos tapatumo regimybė.
Straipsnyje aptariama religinės dorovės sąvoka. Dorovės ir religijos santykiuose religija moralę veikia taip, kad jos sistemoje dorovė įgauna religinę reikšmę, sudaro kiekvienos religijos esminę ...dalį. Analizuojant dorovės ir religijos santykį, svarbią metodologinę prasmę įgyja sąvokų ir kategorijų turinio aiškinimas. Svarbi vieta šiuo klausimu priklauso sąvokai „religinė dorovė“. Autorė teigia, jog religija nesukuria moralės; dorovė susiformuoja tam tikros visuomeninės formacijos pagrindu; šios visuomenės pagrindai sankcionuojami religijos. Klasinėje visuomenėje dorovė išreiškia viešpataujančiųjų klasių interesus ir ji nėra tapati visoms istorinėms epochoms. Keliamas klausimas, ar tie teiginiai gali būti argumentai neigiant religinės dorovės egzistavimą. Niekas iš marksistų neteigia, jog religija kurianti dorovę nepriklausomai nuo socialinių-ekonominių bei kitokių visuomeninių santykių, arba kad ji neutrali klasinių interesų atžvilgiu. Daroma išvada, kad netikslinga būtų atsisakyti „religinės dorovės“ sąvokos.
L. Feuerbacho veikalo „Krikščionybės esmė“ ištraukoje aptariami žmogaus esmės, pažinimo, santykio su pasauliu ir savimi pačiu, sąmonės ir savimonės, religijos pagrindų klausimai. Teigiama, kad ...žmogaus esmę, arba kas žmoguje atitinka jo giminę, jo tikrąjį žmogiškumą, sudaro protas, valia ir jausmai. Protas, meilė ir valios stiprybė yra tobulybės, žmogaus sugebėjimų viršūnė, jo absoliuti esmė ir jo egzistencijos tikslas. Žmogaus esmė, skirianti jį nuo gyvulio, yra ne tik religijos pagrindas, bet ir jos objektas. Religija yra kažko nebaigtinio supratimas. Suprasdamas kažką kaip nebaigtinį, žmogus suvokia savo esmės nebaigtinumą. Objektas, su kuriuo subjektas susisieja esminiais ir būtinais ryšiais, yra paties subjekto objektinė esmė. Per objektą žmogus pažįsta patį save: objekto supratimas yra žmogaus savimonė. Absoliuti žmogaus esmė, jo dievas yra jo paties esmė. Jei jausmas yra esminis religijos įrankis, tai dievo esmė reiškia jausmo esmę. Jausmas yra absoliutas, pats dieviškumas. Dievas yra grynas, neapribotas, laisvas jausmas. Jausmo požiūriu tik jausmo neigimas reiškia dievo neigimą.
1980 m. gegužės 15-16 d. įvyko mokslinė-praktinė konferencija „Ateizacijos procesas brandaus socializmo sąlygomis“. Ją surengė LKP CK Propagandos ir agitacijos skyrius, VU Filosofijos istorijos ir ...ateizmo katedra, TSRS Filosofų draugijos Lietuvos skyrius ir „Žinijos“ draugijos valdyba. Perskaityta daugiau kaip 30 pranešimų, kuriuose nagrinėta mokslinio ateizmo esmė, šiuolaikinės religinės sąmonės ypatybės, ateizacijos gnoseologinės prielaidos, ateistinio auklėjimo principai, dabartinė Vatikano ideologija, tarptautinis klerikalizmas, buržuazinės antikomunistinės koncepcijos ir kiti klausimai.
Apie mokslo genezę Tytmonas, Alfredas
Problemos,
09/2014, Letnik:
27
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje aprašoma mokslo genezė. Pateikiami ir analizuojami Aristotelio, Herodoto, Demokrito mokslo pažangos ir pradžios aiškinimai, ieškoma jų skirtumų. Autorius teigia, kad gyvenimo poreikai ...sudarė tik galimybę mokslui atsirasti, o realiai jį kūrė žmonės, turėję tam sąlygas bei sugebėjimus. Tokie žmonės buvo žynių luomo atstovai. Akcentuojama, kad ryšys tarp mokslo genezės pradinės fazės ir žynių luomo egzistavimo buvo abipusis, t. y. žyniai kūrė mokslą, o mokslas įtvirtino žynių viešpatavimą senovės Rytų visuomenėse. Tose srityse, kuriose senovės Rytų civilizacijų sąlygomis žmogaus pažintinė veikla ėmė įgyti mokslinį pavidalą, daugiausia astronomijoje ir matematikoje, buvo padaryta stulbinančių atradimų. Teigiama, kad religijos, kaip institucinės formos, galimybės mokslinės pažangos požiūriu labai ribotos, nes mokslas ir religija iš esmės prieštarauja vienas kitam. Senovės graikai sukūrė naują mąstymo stilių – gebėjimą formaliai mąstyti, kuris buvo reikšmingiausias mokslo genezės istorijos momentas, šios genezės baigiamasis etapas.
Diskutuojama apie „religinės dorovės“ sampratą. Autorius teigia, kad nėra aišku, kaip atsirado šis „religinės dorovės“ terminas, ir svarsto, kad tai galbūt atsitiko dėl išaugusio filosofinės minties ...kultūrinio ir intelektualinio lygio. Teigiama, kad terminas praktiškai likviduotas, bet kyla jo pakeitimo problema: turėjo atsirasti preziciškesnis, aiškesnis terminas, bet taip neįvyko. Autorius siūlo, kad vietoj šio termino neigimo reikėtų jį plačiai ir visapusiškai panagrinėti ir aptarti marksistinės metodologijos požiūriu. Apžvelgiami lietuvių marksistų (A. Gaidžio, J. Mačiulio, Z. Liubarskienės, J. Karoso) darbai, kuriuose tam tikru aspektu iškyla religinės dorovės problema.