The article analyzes the intergenerational relations in the formation of the Lithuanian state. The author claims that the paradox of Singing Revolution is that the activists of the movement were not from the younger generations. Rather, youth played a limited role not only in the revolutionary movements but also in the later political life. The author attempts to understand the orientations of behaviour through an analysis of the processes of socialization. Straipsnyje nagrinėjama kartų sąveika Lietuvos valstybės atkūrime. Galbūt didžiausias "dainuojančiosios revoliucijos" paradoksas yra tas, kad ją inicijavo bei vadovavo, aktyviausiai plėtojo ir rėmė ne tiek jaunimas, kiek (ir dažniausiai) pagyvenę, t.y. jau praėję aktyviausią savo gyvenimo fazę, žmonės, kurių nuostatos ir požiūriai į socialinę ir istorinę tikrovę, atrodytų, jau susiklostę ir nusistovėję. Jaunimo dalyvavimas apsiribojo iš esmės pasyviu pritarimu ir susilaikančiu abejingumu vėlesniems politiniams sutrikimams ir lūžiams Lietuvoje. Tokia elgesio orientacija - nėra atsitiktinumas, nukrypimas ar sociumo raidos anomalija, bet simptomas, sąlygotas ankstesnių laikotarpių mūsų visuomenėje susiklosčiusios skirtingų kartų socializacijos ypatybių.