Straipsnyje nagrinėjama gotų kalbos būdvardžių bevardės giminės vienaskaitos vardininko ir galininko formų morfologinė kaita – trumpesniosios grynojo kamieno formos ir įvardinės galūnės -ata pakaitinė vartosena – ir siekiama nustatyti kaitos priežastis bei įvertinti jos reikšmę diachroniniu požiūriu. Nagrinėjami gotų Naujojo Testamento duomenys liudija, kad įvardinė galūnė būdinga ne vien būdvardžiams, bet ir kitiems modifikatorių tipams, ir galūnės vartosenos neveikia sintaksinė aplinka. Vadinasi, pakaitinės formos nelaikytinos sintaksiškai determinuotais alomorfais. Argumentuojama, kad paliudyta formų kaita leidžia rekonstruoti germanų kalbų stipriosios būdvardžių linksniuotės raidą, o būdvardžiai įgijo savo įvardines galūnes ne tiesiogiai iš rodomojo įvardžio paradigmos, bet per tarpinę grandį – kitus modifikatorius. Morfologinė formų kaita ir netolygaus įvardinės galūnės vartojimo paliudijimas rodo, kad -ata yra žymėta reliktinė forma, liudijanti apie įvairius modifikatorių vartojimo ypatumus germanų prokalbėje.