Straipsnyje nagrinėjamas buržuazinių moralės principų (humanizmo principo), kaip abstrakčių, grynai dorovinių idėjų, formavimasis. Feodalizmo epochoje dėl neišsivysčiusių prekinių santykių ideologinis procesas nebuvo grynai teorinis, laisvas nuo konkretaus socialinio turinio, todėl moralės principai nesudarė atskiros, santykinai savarankiškos ideologijos, o socialiniai vertinimai dar buvo sinkretinio pobūdžio – jie vienu metu išreiškė ekonominį, teisinį, moralinį ir religinį žmogaus poelgių vertinimą. Vystantis kapitalistiniams visuomeniniams santykiams formavosi abstraktaus humanizmo principas, taikomas buržuazijos interesams ginti. Humanizmo idėja nusako specifinį moralinį visuomenės pažangos aspektą – visi žmonės vienodai pripažįstami žmonėmis, pats žmogiškumas laikomas aukščiausia vertybe. Buržuazinės visuomenės moralinių principų konkreti interpretacija ir realizavimas priklauso nuo visuomenės ekonominės pažangos , o moralinės pažangos negali suvesti į moralinių principų tobulinimą, keitimą ir individų auklėjimą, nes ši pažanga yra sudėtinė (antrinė, priklausoma) bendros socialinės pažangos dalis.