Straipsnyje apžvelgiami miesto sociologijos literatūroje aptinkami teiginiai, kad tarp miesto gyventojų pastebimas kaimynystės ryšių nykimas yra neišvengiamas procesas. Autorius kritikuoja šį požiūrį ir reiškia priešingą nuomonę teigdamas, kad žmogus nusistatęs ne prieš kaimynystės ryšius apskritai, bet prieš tokius ryšius, kurie jam yra primesti, nemalonūs. Gyvenamosios aplinkos organizacija turi būti tokia, kad garantuotų žmogui galimybę laisvai pasirinkti kontaktus ir juos palaikyti. Butas, gyvenamasis kompleksas turi būti toks, kad ne tik tenkintų būtiniausius žmogaus poreikius, individualizuotų buitį, bet ir skatintų visuomeninius (taip pat ir kaimynystės) ryšius. Pats teritorinio artumo faktas savaime dar nestimuliuoja žmonių bendravimo. Šiuolaikiniai kaimynystės santykiai gali kilti tik kokybiškai nauju pagrindu, tik esant savanoriško pasirinkimo galimybei. Svarbiausia sąlyga skatinant bendravimą, palankų požiūrį į kaimynus ir aplinką yra dvasinio ryšio su aplinka ugdymas, identifikacijos su ja puoselėjimas.